Nuodingasis arkliasiutis arba „mirties medis – įrodymas, jog gamta mus gali žudyti

Tropinis medis, nuo kurio saugomi vietiniai ir atvykėliai

Nuodingasis arkliasiutis (lot. Hippomane mancinella), „mirties medis" arba „mirties obuolėlis" yra vienas iš pavojingiausių augalų pasaulyje. Jis dažniausiai auga JAV, Floridos valstijoje, drėgnose pakrantėse, šalia pelkių ar paplūdimių ruožų [1].

Šis medis dažniausiai yra išskiriamas specialiais, dėmesį atkreipiančiais ženklais, pavyzdžiui, medžio kamienas apibrėžiamas ryškiai raudonų dažų juosta.

Taip siekiama apsaugoti tiek vietinių apylinkių gyventojus, tiek ir nieko apie šį augalą nežinančius turistus. Žinoma, natūralioje gamtoje ne visi arkliasiučių medžiai yra išskirti, tačiau jie visi yra vienodai pavojingi.

„Mirties medis" yra viena pavojingiausių augalų rūšių. Žali, ryškūs medžio lapai gali privilioti atsivėsinti norinčius ar nuo lietaus besislepiančius.

Tačiau, kiekviena šio medžio dalis yra nuodinga: nuo ryškiaspalvių lapų, iki apvalių, didelių vaisių.

Galima net apakti

Dažnai sakoma, jog greito gyvenimo tempo ir streso išsekintiems žmonėms tikrąją ramybę ir saugų prieglobstį suteikia gamta.

Juk ne be reikalo pastaruoju metu tiek daug žmonių palieka triukšmingus didmiesčius ir persikelia į kaimus ir net vienkiemius, kur gyvenimas teka ramesne vaga, o gamta – gydo ir saugo.

Tačiau, kai kuriais atvejais, gamta mus gali pastūmėti ir į pavojų ir net sukelti mirtiną grėsmę. Šiuo atveju kalbame ne apie laukinius gyvūnus ar giliai vandenyne slypinčius pavojus, bet apie augmeniją.

Nuodingasis arkliasiutis (lot. Hippomane mancinella) arba tiesiog „mirties medis" auga pietinėse Šiaurės Amerikos pakrančių vietovėse, dažniausiai, Pietų Floridoje, rečiau – šiaurinėse Centrinės ir Pietų Amerikos bei Karibų jūros regiono dalyse.

Iš tiesų, šie medžiai yra labiau paplitę, nei galima įsivaizduoti. Jie aptinkama tropinių kraštų paplūdimiuose ir atogrąžų pelkėse.

Augalo pavadinimas kilęs iš ispaniško žodžio „manzanilla“, kuris reiškia „mažas obuolys". Jis taip pavadintas todėl, kad augalo vaisiai ir lapai panašūs į obelų vaisius ir lapus [2].

Tačiau kartu, augalas vadinamas ir „manzanilla de la muerte" arba „mažuoju mirties obuoliu" ne be reikalo. Nors iš pirmo žvilgsnio šis medis atrodo kaip ir visi kiti – tai tik apgaulė.

Kiekviena arkliasiučio dalis yra nuodinga: tiek vaisiai, tiek ir lapai ar kamienas. Žmogui patyrus sąlytį su medžio sultimis, dėl jose esančių dirgiklių gali atsirasti odos uždegimas ir skausmingos pūslės.

Dėl to, žmonės yra įspėjami nestovėti po medžiu, kai lyja, nes lašantis vanduo gali pernešti toksinus iš medžio ant šalia esančių žmonių.

Be to, deginant arkliasiučio žievę, dėl ore pasklidusių nuodingų pelenų gali atsirasti dirginimas ir net apakimas. O jeigu žmogus atsikandą į obuolio panašaus vaisiaus, jo burnoje susidaro siaubingos pūslės, jaučiamas stiprus skausmas, o asmuo gali net mirti.

Kaip rašoma Floridos universiteto tinklaraštyje, pagrindiniai medicininiai simptomai yra šie: kontaktinis dermatitas, odos pūslių susidarymas, konjunktyvitas su aklumu iki 3 dienų ir sunkūs virškinamojo trakto simptomai, jei medžio vaisius yra suvalgomas [3].

Apie mirtiną medžio sulčių ir vaisių poveikį žinoma jau daugelį amžių. Manoma, kad per mūšį su ispanais 1521 m., Chuanas de Leonas buvo sužeistas strėle, suvilgyta būtent „manzanilla de la muerte" medžio sultimis.

Medžių-žudikų enciklopedija

Žmogui pavojingų ir net mirtinų medžių rūšių pasaulyje yra ir daugiau. Pavyzdžiui, Indijoje ir keliose Pietų Azijos dalyse auga vadinamasis savižudybės medis (lot. Cerbera odollym). Šis medis taip pavadintas dėl to, kad žmonės nusižudydavo valgydami jo vaisius. Jis dažniausiai auga šalia pelkėtų vietovių ir pakrančių pelkėse [4].

Bunya pušis taip yra ypač pavojingas medis, ypač paplitęs Kvinslende, Australijos šiaurės rytuose. Šių medžių spurgai gali būti net šešių kilogramų svorio. Kai šie spurgai nukrenta nuo šakų, jie gali nuversti bet kurį žmogų ar net atimti gyvybę.

Oleandras yra pavojingas tuo, kad jame išsiskiria keletas toksiškų medžiagų, pavyzdžiui, saponinų, širdies glikozidų ir oleandrino. Augalas gali sukelti regėjimo sutrikimų, bėrimą, alpimą, mieguistumą ir net nereguliarų širdies plakimą.

Europos kukmedyje, visose augalo dalyse yra mirtinai pavojingos medžiagos, vadinamos taksinu. Kiekvienas, kuris turi sąlytį su medžiaga, gali greitai mirtinai apsinuodyti net nepajutęs jokių simptomų.

Patyrus apsinuodijimą nuodingaisiais augalais privalu nelaukti kol pasireikš charakteringi požymiai, o griebtis skubių priemonių.

Pirmiausia nukentėjusiajam reikia sukelti vėmimą (išskyrus atvejus, kai žmogus yra praradęs sąmonę), vėliau duoti preparatų, užkertančių kelią nuodo prasiskverbimui į organizmą, pavyzdžiui, aktyvuotos anglies, o po 15-20 minučių sukelti vėmimą pakartotinai [5].

Po kontakto su augalais, sukeliančiais nudegimus, pažeistas odos vietas dera apiplauti vandeniu ir uždėti švarų tvarstį. Suteikus nukentėjusiajam pirmąją pagalbą, dera nedelsiant kreiptis į gydytoją.