O. Šolcas: Turkijos narystė ES – niekaip nesusijęs su Švedijos naryste NATO klausimas

Turkų požiūris į Švediją pasikeitė?

Generalinis NATO sekretorius Jensas Stoltenbergas liepos 10 d. pasidžiaugė, kad susitikimo su Švedijos premjeru Ulfu Kristensenu ir Turkijos prezidentu Redžepu Tajipu Erdoganu metu buvo sutarta, jog Turkijos parlamentui bus perduotas Švedijos priėmimo į Aljansą ratifikavimo protokolas.

„Įvertinus atgrasymo ir gynybos Euroatlantinėje zonoje svarbą, turkų delegacija perduos Didžiajai nacionalinei asamblėjai Švedijos stojimo protokolą ir aktyviai bendradarbiaus, kad jis būtų ratifikuotas“, - nurodoma aljanso pranešime. [1]

J. Stoltenbergas susitarimą pavadino istoriniu, tačiau pabrėžė, kad dar negali įvardinti tikslios datos, kuomet Švedija taps NATO nare.

Toks posūkis nebuvo netikėtas, kadangi NATO viršūnių susitikimo Vilniuje išvakarėse R. T. Erdogas užsiminė, kad jo šalis gali pritarti švedų stojimui į Aljansą tuo atveju, jeigu Europos Sąjunga pradės derybas dėl Turkijos narystės joje.

„Kreipiuosi į tuos, kurie daugiau negu 50 metų privertė Turkiją laukti prie ES durų: nutieskite kelią Turkijai ir mes nutiesime kelią Švedijai“, - sakė turkų lyderis prieš kelionę į Lietuvą. [2]

Jis patikslino, kad apie savo siekius informavo JAV prezidentą Džo Baideną ir primins apie juos antradienį – trečiadienį Vilniuje vyksiančiame susitikime.

Toks, akivaizdžiai apsimestinis, Turkijos prezidento „geranoriškumas“ netruko sulaukti Europos politikų kritikos. Šiuo klausimu pasisakė ir Vokietijos kancleris Olafas Šolcas.

„Švedija atitinka visus reikalavimus, kad būtų priimta į NATO, - sakė O. Šolcas. – Turkijos narystė ES – visai kitas, ir niekaip su pirmuoju nesusijęs, klausimas.“

Europos Komisijos atstovė Dana Spinant priminė, kad ES turi numačiusi labai aiškią seką, kurią turi praeiti visos šalys-kandidatės ir tos valstybės, kurios nori tapti kandidatėmis.

Kitas neįvardintas ES atstovas, kurį cituoja „Economist“, R. T. Erdogano pasisakymą tiesiai šviesiai pavadino šantažu ir prilygino jį turkų lyderio retorikai per 2015 m. migrantų krizę. „R. T. Erdoganas didina statymus. Tai jau per daug“, - teigė laikraščio pašnekovas.

Labai tikėtina, kad R. T. Erdogas pradėjo savo žaidimą, apie kurį kiek anksčiau kalbėjo ir kai kurie Lietuvos apžvalgininkai, o pirmuoju ėjimu buvo leidimas grįžti namo įkalintiems Ukrainos karinių pajėgų kovotojams, gynusiems Mariupolyje buvusią „Azovstal“ gamyklą.

Turkijoje apsilankęs Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis namo grįžo kartu su kovotojais, o Kremlius tokį žingsnį pavadino susitarimo sulaužymu.

Beje, V. Zelenskiui lankantis Turkijoje, R. T. Erdoganas taip pat pareiškė, kad Ukrainos vieta yra NATO.

Čia būtina prisiminti, kad R. T. Erdoganas, kaip ir, tarkim, Si Dzinpingas, visuomet žaidė savo žaidimą – priklausomai nuo gaunamos naudos, jis padėdavo tai vienai, tai kitai konflikto pusei. Dabar turkų lyderis pamatė puikią progą pajudinti narystės ES klausimą ir nusprendė ja pasinaudoti. Pirmiausia buvo namo grąžinti Ukrainos kariai, paskui, bent jau teoriškai, uždegta „žalia šviesa“ Švedijai į NATO. [3]

Sužaidė čia ir pokalbis su Dž. Baidenu. Nors pastarasis su ES neturi nieko bendro, nurodymai iš už Atlanto gali paveikti Briuselį ir jo nuomonę. Juolab kad, Turkija yra ne tik svarbus prekybinis partneris, bet ir turi didžiausią po Amerikos kariuomenę Aljanse. Taip pat derybos dėl narystės ją atitolintų nuo Rusijos, kas Maskvai būtų gerokai didesnis smūgis, negu visos iki šiol ES paskelbtos sankcijos.

Taip pat toks žingsnis sustiprintų pašlijusias R. T. Erdogano pozicijas šalies viduje bei sustiprintų pačios Turkijos įtaką regione. Aišku, po tokių pareiškimų turkų lyderis lauks atsakomojo žingsnio ir, jeigu neprasidės derybos dėl narystės ES, gali „užstrigti“ ir Švedijos protokolo ratifikavimas.

Dabar konstatuoti galima tik vieną – Ankara nebesislėpdama visiems parodė, kad žaidžia savo žaidimą, todėl tiek jos draugams, tiek nedraugams reikia elgtis atsargiai ir atidžiai stebėti situaciją.

R. T. Erdoganas visada pasisakė prieš Švedijos narystę NATO

2022 m. gegužę, po Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios, Švedija ir Suomija pasirašė į NATO. J. Stoltenbergas ne kartą teigė, kad abi Skandinavijos šalys Aljanse yra laukiamos, tačiau tam turi pritarti visos 30 narių.

R. T. Erdoganas iš pradžių spyriojosi, tačiau 2022 m. birželį šalims pavyko pasiekti susitarimą. 2023 m. balandį Suomija tapo 31-ąją Aljanso nare, tačiau Švedijos stojimą Turkija blokavo.

Būdama NATO nare, Turkija turi teisę vetuoti bet kokios naujos šalies priėmimą. JAV ir Vakarai bandė ją prikalbinti pritarti Švedijos narystei, tačiau R. T. Erdoganas nuo pat pradžių buvo prieš.

Pagrindinis turkų kaltinimas švedams buvo parama Kurdistano darbo partijai, kurią Ankara laiko teroristine, bei pagalba Fethulaho Gjuleno, kaltinamo bandymu surengti valstybinį perversmą 2016 m., pasekėjams.

Stokholmas bandė ieškoti kompromisinių variantų, tačiau Ankara nuolat pabrėždavo, kad reikia ryžtingesnių veiksmų. Situaciją dar labiau pablogino Koranų Švedijoje deginimas, tačiau iš pastarųjų R. T. Erdogano pasisakymų galima suprasti, kad jis linkęs apie tai pamiršti, jeigu manais gaus, ko nori. Ir, pasikartojant, nesulaukęs taip trokštamų derybų pradžios, turkų lyderis taip pat greitai gali pakeisti savo poziciją. [4]

Turkijos derybos dėl stojimo į ES buvo įšaldytos

Kalbant apie Turkijos siekį tapti ES nare, paraišką ši musulmoniška šalis, Europos žemyne faktiškai neturinti nė vieno miesto, tačiau turinti nesibaigiančius teritorinius ginčus su Graikija ir remianti savavališkai paskelbtą Šiaurės Kipro respubliką, pateikė dar 1987 metais. Formalios derybos prasidėjo tik 2005 metais. Pastaraisiais metais derybos yra įšaldytos.

ES narės taip nusprendė po to, kai R. T. Erdoganas 2016 m. pradėjo persekioti nepavykusio karinio perversmo organizatorius.

Europos politikai tuomet pareiškė, kad Turkija pasuko autoritarizmo keliu, nors pastarojo apraiškas galima pastebėti ir pačioje Europoje, kadangi ne tik Ankara, bet ir kai kurios kitos sostinės stengiasi užgniaužti laisvą spaudą bei persekioja valdžios kritikus.

Visgi, nepaisant demokratijos stygiaus, ES ir Turkijos santykiai nėra blogi, kadangi europiečiams Turkija reikalinga sprendžiant įvarius klausimus, įskaitant prekių eksportą ir nelegalią migraciją.

Tiesiog iki pastarojo meto Turkija nelabai turėjo svertų, leidžiančių paspausti savo vakarinius kaimynus, o dabar tie svertai ne tik atsirado, bet ir jų naudojimui, netiesiogiai, pritarė Europai dažnai sąlygas diktuojanti JAV. Esminis klausimas dabar – ar JAV įtaka Europos šalims yra pakankamai didelė, kad jos nusileistų Turkijai ir pradėtų su ja derybas dėl narystės ES? [5]