Pagalba ar kontrolė? Ką šeimos patiria vaikų teisių sistemoje | (Ne)standartai 77TV

Kai pagalbos sistema tampa spaudimo mechanizmu, šeima lieka viena prieš aparatą

„Įsivaizduojame, kad vaikų namų nebėra, tačiau iš tikrųjų niekas nepasidomi, kiek įvairių įstaigų ir kontorų atsirado, kur, deja, vaikai tyčia patalpinami, kerštaujant jų tėvams“, – sako visuomenininkė Roberta Ažukaitė.

Jos žodžiais, šiandien Lietuvoje veikia ne viena sistema, kuri deklaruoja pagalbą, tačiau realybėje šeimoms dažnai tampa papildomu smūgiu. Vietoje to, kad būtų ieškoma sprendimų, įsijungia mechanizmas, kuriame svarbiausia – formaliai „reaguoti“. Reaguoti į skundą. Reaguoti į įtarimą. Reaguoti net ir tada, kai pats vaikas ar vienas iš tėvų tampa keršto įrankiu.

„Ta sistema šiai dienai dirba tikrai labai įdingai“, – konstatuoja Ažukaitė.

Institucinis smurtas, pasak jos, dažniausiai matomas per vaikų teisių sistemą – ten, kur sprendimai daromi greitai, bet pasekmės šeimai lieka ilgam. Kai vietoje dialogo šeima susiduria su buldozeriu, net ir stipriausiems prireikia gynybos.

Smurtas artimoje aplinkoje dažnai tampa įrankiu tolesniam kerštui per institucijas

„Dažniausiai kita pusė – smurtautojo pusė – labai puikiai išnaudoja vaikų teisių sistemos aparatą kaip dar vieną ginklą prieš jau nuskriaustą moterį“, – teigia Roberta Ažukaitė.

Smurto artimoje aplinkoje orderis, kuris turėtų suteikti saugumo, realybėje dažnai tampa tik laikina pauze prieš naują etapą. Po 14 dienų sistema grįžta į pradinę padėtį, o konfliktas – į naują fazę. Skundai, raštai, signalai institucijoms tampa spaudimo forma, kurioje moteris priversta ne tik gintis, bet ir įrodinėti, kad ji – gera mama.

„Moteris visai sistemai praktiškai dar turi įrodinėti, kad ji yra gera mama“, – sako Ažukaitė.

Didžioji dalis vaikų teisių sistemos „paslaugų gavėjų“, pasak jos, yra besiskiriančios šeimos. Ir nors teismas galėtų išspręsti turto, gyvenamosios vietos ar globos klausimus, papildomas institucinis aparatas konfliktą dažnai tik pagilina.

„Jeigu nebūtų vaikų teisių sistemos, šeima bet kuriuo atveju išsiskirtų“, – pastebi visuomenininkė.

Institucinis smurtas dažnai prasideda tada, kai šeimai vietoje pagalbos siūloma kontrolė

„Vietoj to, kad suteiktų pagalbą – kai šeima susiduria su situacija, kai, pavyzdžiui, paauglys neklauso – būtų pasiūlytos paslaugos, psichologų pagalba, trumpai tariant“, – sako Roberta Ažukaitė.

Pasak jos, problema prasideda tada, kai paslaugos tampa ne pasirinkimu, o sąlyga. Atsisakai – reiškia „nebendradarbiauji“. Nebendradarbiauji – sistema ima suktis greičiau. Šeima praranda laiką, darbą, finansinį stabilumą, o kartais ir vaikus.

„Visi šie dalykai iš tikrųjų žaloja žmonių gyvenimus ir yra labai nenaudingi ekonomiškai“, – pabrėžia ji.

Ažukaitė įsitikinusi, kad ypač kalbant apie mažamečius ar naujagimius, pagalba turėtų ateiti į šeimą, o ne vaikas būti iš jos išnešamas. Ir čia, pasak jos, pasirinkimas būtų akivaizdus.

„Jeigu žmonėms būtų suteiktas pasirinkimas – ar mes ateiname ir padedame, ar ateiname ir paimame tavo vaiką – šimtą procentų visi rinktųsi įsileisti į namus“, – sako ji.

Kol kas, anot visuomenininkės, Lietuvoje dar per dažnai pasirenkamas antrasis kelias. Kelias, kuriame institucija tampa stipresnė už šeimą, o žmogus – tik byla.