Palestiniečių neviltis prieš „Hamas“ ginklą: kiek kritusių?

Gazos ruožas mena kalėjimą po atviru dangumi su keliais milijonais įkaitų

Spalio 7 d. ir vis dar tebesitęsiantis „Hamas“ išpuolio prieš Izraelį mastas neturi precedento, o Izraelio kariuomenės ir slaptųjų tarnybų nesėkmė – stulbinanti. Vis dėlto, tokiems stebėtojams kaip buvęs Izraelio ambasadorius Prancūzijoje Elie Barnavi, regione vykstantys įvykiai buvo ganėtinai nuspėjami [1].

Skirtingi žiniasklaidos kanalai liudija, kad karo vietoje aiškiai jaučiama auganti Palestinos gyventojų neviltis – niekas apie taiką nė žodžiu neužsimena, – priešingai, pabrėžiama okupacijos pabaiga „kažkada ateityje“. Kita vertus, jaunimas netyli – ragina priešintis visomis įmanomomis priemonėmis.

Šiaip ar taip, būtent pasimetimo aplinkybėmis „Hamas“ įvykdė savo išpuolį. Ir kovotojų organizacija pasinaudojo šia neviltimi, jog legitimuotų save ir pelnytų dalies palestiniečių viešosios nuomonės palaikymą.

Dabartinė situacija tokia, kad Gazos ruože, kur veikia grupuotė, 2,3 mln. palestiniečių glaudžiasi 365 kvadratinių kilometrų plote, todėl trajektorija yra viena tankiausiai apgyvendintų teritorijų pasaulyje. Tuo tarpu kol daugiau nei du trečdaliai gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, tarp jaunesnių nei 29 metų žmonių nedarbo lygis siekia 75 proc [2] [3]. Lyg to būtų negana, nuo 2007 m. šiai teritorijai taip pat taikoma Izraelio jūrų, oro ir sausumos blokada, dėl kurios beveik visiškai atimtas ryšys su išoriniu pasauliu.

Gazos ruožo gyventojai iš tiesų nuolat neturi vandens bei elektros energijos ir daugiausia priklauso nuo tarptautinės pagalbos. Taigi, ir įvažiavimas į Gazą bei išvažiavimas iš jos priklauso nuo Izraelio pajėgų išduodamų leidimų ir yra itin retas, dėl ko vietovė dar vadinama „kalėjimu po atviru dangumi“.

Tokiomis sąlygomis Gazos gyventojai, ypač nuo pasaulio izoliuotas jaunimas, tampa vis radikalesni.

Pavyzdžiui, dauguma jų mano, jog nebeturi ko prarasti, ir nebetiki politiniais sprendimais ar taika. Negana to, pamažu plinta ir islamistų grupių propaguojama idėja, neva žydų valstybės okupacijai reikia priešintis smurtu. O tai išeina į naudą „Hamas“ ir „Islamo džihadui“, telkiantiems vis daugiau kovotojų.

Gyventojų nepasitenkinimas sistema – puikus tonas pasireikšti islamistų grupuotei

Vakarų krante „Hamas“ išpuolis nebuvo pasmerktas. Tiesa ta, jog kai kurie palestiniečiai netgi demonstravo savo palaikymą demonstracijose, kol likęs pasaulis stebisi, kaipgi kas nors gali palaikyti tokį žiaurumą. Ką ši parama simbolizuoja?

Palestinos teritorija yra visiškai suskaldyta: skaičiuojama daugiau kaip 280 gyvenviečių ir 710 000 Izraelio kolonistų nuolat griaunamų namų fone. Be to, nuo 2002 m. tarp palestiniečių teritorijų ir Izraelio pastatyta daugiau kaip 700 km sienos, nors pastaroji turėjo eiti pagal 1947 m. JT padalijimo plane nubrėžtą 315 km žaliąją liniją, kuri pastaraisiais metais nuolatos ilgėja, izoliuodama kai kuriuos palestiniečių miestus [4].

Vis labiau okupuojama ir Rytų Jeruzalė, įskaitant Mečečių esplanadą, kurioje yra Al Aksos mečetė, trečioji pagal šventumą islamo vieta. Tiesą sakant, pavadinimas, kurį „Hamas“ suteikė savo išpuoliui – „Operacija Al Aksos potvynis“ – rodo, kaip islamistų grupuotė sugebėjo veikti kaip gyventojų nuoskaudų „generatorius“, pasinaudojęs palankia proga.

Kiekvieną dieną palestiniečiai turi kirsti kontrolės punktus

Vakarų Kranto gyventojų judėjimo laisvė yra labai ribota – jie visiškai priklauso nuo Izraelio valdžios institucijų leidimų, dėl ko kasdien turi vargingai kirsti kontrolės punktus. Kai kurie vaikai eidami į mokyklą netgi kerta kontrolės punktą tarp Abu Diso Vakarų Krante ir Jeruzalės; jie eina vieni, nes jų tėvai neturi reikiamų leidimų, ir kasdien praleidžia valandų valandas. (JT skaičiavimais, iš viso yra apie 593 kontrolės punktus, daugiausia skirtus Izraelio naujakuriams apsaugoti.)

Vakarų Kranto ekonominė padėtis taip pat yra apgailėtina. Izraelio taikomi žmonių ir prekių judėjimo apribojimai, pavyzdžiui, draudimai importuoti tam tikras technologijas ir gamybos priemones, biurokratinė kontrolė, kontrolės punktai, vartai, žemės pylimai, kelių užtvaros bei tranšėjos, dusina plėtrą.

Tiesa, Izraelio kariuomenė, ypač nuo naujausios Netanyahu vyriausybės atėjimo, intensyvino savo intervencijas ir prevencinius reidus. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko prieš „Hamas“ išpuolį nuo metų pradžios buvo nužudyta 200 palestiniečių.

Prie viso to, be abejo, prisideda ir politinė aklavietė.

Nuo 2006 m. Palestinoje nevyko jokie rinkimai. Kitaip sakant, Palestinos savivaldos institucija, pripažinta teisėta palestiniečių tautos atstove, tapo tuščiu kiautu, neturinčiu realios galios. Po to, kai Palestinos savivaldos ir Izraelio derybos ne kartą žlugo, kai kurie mano, jog Mahmudas Abasas yra Izraelio okupacijos bendrininkas, korupcijai paralyžiuojant visas Palestinos institucijas. Situacijos pasekmė – gyventojai nieko nebesitiki iš politikos, o dar mažiau laukia iš derybų.

Nuo metų pradžios, be kita ko, padaugėjo ir „vienišų vilkų“ išpuolių, kuriuos skatina neviltis. Tarkime, vienas (iš daugelio) palestiniečių vairuotojas rugpjūčio pabaigoje rėžėsi į Izraelio karių grupę, kai ketino kirsti kontrolės postą. Minėtas nemalonus jausmas yra indikatorius, skatinantis gyventojus susiburti į žiaurias „Hamas“ organizacijas ir tokiu būdu patvirtinti save kaip „tikrąjį palestiniečių reikalų gynėją“.

Viena vertus, vidinė destabilizacija Izraelyje įtakojo proveržį, kuriuo „Hamas“ galėjo pasinaudoti – nes niekada Izraelis nebuvo taip susiskaldęs kaip dabar, kai į valdžią atėjo Netanyahu ultraortodoksų ir tautinių religijų partijų koalicija.

Aiškėja, kad praėjus penkiasdešimčiai metų po Jom Kipuro karo ir trisdešimčiai metų po Oslo susitarimų, tragiškus pastarųjų dienų įvykius reikėtų vertinti per sudėtingo konflikto, kuris nuo 1948 m. supriešino dvi tautas, prizmę. Rezultatas: „Hamas“ pasinaudojo palestiniečių pykčiu, jog įvykdytų precedento neturintį smurtą, delegitimizuojant teisėtą priežastį.