Pasauliečiai kovoja su jų teisių pažeidimu: masinės protesto akcijos verčia keliaklupsčiauti

Mes ne vieni – pasaulį irgi purto protestai

Paguosdama pasakysiu, jog mes „tokie“ ne vieni: Prancūzijoje įsiplieskė protestai prieš privalomą vakcinaciją, nes tai diskriminuoja žmones [1]. Graikijoje neseniai susirinko masė prieš vakciną pasisakančių žmonių, mojuojančių šalies vėliavomis bei mediniais kryžiais ir kviečiančių ministrą pirmininką atsistatydinti [2]. Tuo tarpu Jungtinė Karalystė spjaudosi žaibais ir ketina pasielgti taip pat net ir tokiu atveju, jei bus pasitelkti taktiniai veiksmai, nukreipti prieš piliečius. Taigi, greitu metu ramybės tikėtis nereikėtų – ruoškitės „atraminei“ (atominei) kovai arba kovai „už laisva valia grįstus pasirinkimus“.

Ne paslaptis, jog „dėka“ COVID-19 pandemijos esame įsprausti į žabangas, kurios tai supančioja, tai atlaisvina kadaise laisvę čiuopusius pirštus. (Tiesą sakant, suvaržyta yra ne tik žmogaus materija – kūnas, kurį turime „palikti namuose“ neribotą laiką, bet ir bepradedanti dūlėti sąmonė). Taigi, ko gero, daugelis pasaulyje jaučiasi labiau svečiais ar vergvaldžiais, nei pilnateisiais jo gyventojais. Dargi mane glumina tai, kad nūdienos atmosfera ima panašėti į demagogijomis ir tariamai geresne sveikata(?) paremta „laisve“ – turbūt pastarosios forma pasikeitė, nes aš jos neaptinku.

Tiesa ta, kad daugelis žmonių manosi esantys (ir greičiausiai yra) sveiki, nes geba ne tik atlikti monotoniškus, spontaniškus ar kokius tik nori veiksmus, tačiau ir gyventi visavertį gyvenimą, kol valdininkai, žinoma, nenurodo kitaip, mat jei aš jaučiuosi puikiai, ar turėčiau eksperimentuoti? Taip, man tai panašu į eksperimentą, kadangi lig šiolei buvęs stiprus organizmas pradeda „dėl kažko“ dvejoti.

Žinoma, dvejoti pradedama dar ir tada, kai vyksta trimitais ir pabūklais aidintis supriešinimas; kai paskiepyti artimieji sako, jog viskas tik dėl „nedalyvaujančių žaidime“ kaltės. Kita vertus, tai ne žaidimas, tai – klastinga liga, kurios iš esmės gali ir nebūti. Kas žino.

Prievartinė vakcinacija skatina aktyvesnį priešgyniavimą

Jei suvoktume, kad žmonėms „stumk – trauk“ metodas suveikia absoliučiai priešingai, galbūt viskas klostytųsi kiek kitaip. Kaip žinia, Ispanijos teismas neseniai priėmė nutarimą, kad dėl COVID-19 pandemijos vykęs vienas griežčiausių Europoje „namai, darbas ir parduotuvė“ namų areštų vis tik buvo prieštaraujantis Konstitucijai (antikonstitucinis) [3].

Praėjusį kovą įvesta nepaprastoji padėtis leido vyriausybei laikinai apriboti pilietines laisves, daugumą ispanų uždarant namuose. Tuo tarpu šis nutarimas atveria duris į baudų panaikinimą už tuo laikotarpiu nustatytų „užrakinimo“ apribojimų pažeidimą, mat peticijoje teigiama, kad priemonės buvo pernelyg griežtos ir labiau sustabdė, o ne apribojo pilietines laisves.

Kita vertus, galbūt yra pagrindo dvejoti viruso klestėjimo tikrumu, nes tai ne tik sukėlė milžinišką visuomenės silpnumą, tačiau ir aukštyn kojomis apvertė žmonių gyvenimus bei į paskutinį planą nukėlė tokius svarbius individo vystymosi aspektus, kaip prieigą prie švietimo ir būtinųjų sveikatos priežiūros paslaugų. Kitaip sakant, durys prieš pat nosį užsidarė visiems, kas sirgo kažkuo visai „neaktualiu“.

Taip, lietuviai gana aktyviai puldinėja LR sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą bei tuos, kurie antrina vienpusiškam švietimui. Be to, ne ką mažiau akmenų į savo daržą susilaukia ir Arūnas Dulkys bei Vytenis Andriukaitis, pasisakantys už „galimybes“ be žmogiško pasirinkimo. Ir visgi, ar vertas pasitikėjimo žmogus, teigęs, jog jis yra užėmęs Pasaulio sveikatos organizacijos specialiojo pasiuntinio Europos regionui pareigas, kai galiausiai vis tik paaiškėjo, kad jis – viso labo PSO Europos regioninio biuro vienas pasitelktinų trumpalaikių ekspertų, neturinčių teisės kalbėti nei organizacijos, nei padalinio vardu?

Kalbant apie sąlyginį netikrumą, kaip jau žinoma, būdavo slepiama ir prieiga prie gyvybę gelbėjančios informacijos, na, o klaidinga informacija – išplėsta, nes daliai žmonių pandemija (ši „šiek tiek“ kultūrinė manipuliacija) suveikė kaip pozicijų tvirtinimo matas.

Taigi, galima daryti išvadą, kad pilietinės erdvės mažėjimas pandemijos metu pasireiškia ne tik gyventojų laisvių susitraukimu iki krislelio akyje dydžio, tačiau ir kai kurių šalių valdžios institucijų bei jų organų neribotu įsigalėjimu, mėginant nutildyti tam tikrus pranešimus ir apriboti nevyriausybinių organizacijų veiklą.

Virusas buvo naudojamas kaip pretekstas kriminalizuoti laisves

Nuo tada, kai prasidėjo pandemija, buvo beveik akivaizdu, kad mūsų pasauliui gresia kur kas daugiau, nei tik su sveikata susijusi ekstremali situacija, mat tarptautinė krizė greitai peraugo į ekonominę bei socialinę, na, o praėjus vieneriems metams pasaulis „pasidabino“ dar ir žmogaus teisių pažeidimų aureole.

Tiesa ta, kad COVID-19 pagilino anksčiau egzistavusią takoskyrą, pažeidžiamumą ir nelygybę, tokiu būdu atskleisdamas visų žmogaus teisių ryšį: visų pirma, žmogaus teisių pažeidimai kenkia visiems, na, o antra – tai turi mus saugoti (ne skaldyti), skatinant solidarumą bei bendradarbiavimą.

Iš tiesų ši pasaulinė grėsmė yra kaip pokyčių reikalaujanti dėmė, suteikianti galimybę sukurti naują impulsą perversmui. Tačiau norint, jog visa tai būtų sklandu, autoritetų požiūris turi atspindėti žmogaus teisių objektyvą, nes tik tokiu būdu galima pasiekti tvarų vystymąsi ir ilgalaikę taiką bei nutolti nuo savavališkos veiklos.