Pasaulyje vis garsiau kalbama apie 50 metų neregėtą stagfliaciją, o Lietuvoje apie tai dar tylima

Infliacijos tempai nėra didžiausia grėsmė: netrukus galima susidurti su dešimtmečiais nematyta krize

Sparčiai augančios prekių ir paslaugų kainos, tiekimo grandies trikdžiai, energetikos krizė – tokia situacija lydi karą Ukrainoje. Po globalios pandemijos sukeltų iššūkių atsigauti bandanti ekonomika vėl išgyvena tikrą smūgį. Ir taip yra visame pasaulyje.

Piliečius vis labiau slegia augančios kainos ir grėsmė, kad artimiausiu metu teks susidurti su produktų trūkumu: sankcijos Rusijai reiškia ne tik rusiškos naftos atsisakymą ar jos vartojimo sumažinimą, tačiau ir grėsmę susidurti su žaliavų stoka.

Ekspertai pastebi, kad milžinišką infliaciją suvaldyti gali būti vis sunkiau, o netolimoje ateityje gali tekti susidurti ir su keliais dešimtmečiais neregėta ekonomine krize – stagfliacija [1].

JAV ekspertai baiminasi ir jau dabar garsiai kalba, kad šalis gali susidurti su tokia ekonomine krize, kuri ją kaustė tik 1970-aisiais ar 1980-aisiais, o Lietuvoje kalbų apie stagfliacijos grėsmę – ženkliai mažiau.

Nors Lietuvos finansininkai kalba apie potencialią įtampą ekonomikos sektoriuje, niūrių prognozių vengiama. Tuo tarpu šalies politikai stipriai vėluoja.

Tik per keletą ateinančių savaičių planuojama priimti antiinfliacinių priemonių paketą. Tačiau ar sulaukus daugiau ekonominių prognozių ir įžvelgus tam tikras tendencijas rinkose nebus per vėlu priiminėti politinius sprendimus?

Valdžiai svarbu parodyti tinkamą politinę valią

JAV jau netyla kalbos apie stagfliaciją – ekonominę padėtį, kai kartu lėtai auga ar net mažėja BVP, didėja nedarbo lygis ir auga kainos [2]. Tokia ekonominė krizė valstijas jau kankino praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje.

Tuomet šalyje staiga išaugusios naftos kainos ir didėjanti bedarbystė padidino vartotojų kainų indeksą iki 14,8%. Palūkanų normos padidėjo iki beveik 20%.

Panašiu laikotarpiu su stagfliacija kovojo ir kitos Vakarų šalys. Ši krizė nėra svetima ir Lietuvai: praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje stagfliacija niokojo ir posocialistines Vidurio bei Rytų Europos šalis, taip pat ir Lietuvą.

Taigi ekspertai vis garsiau prabyla, kad dėl karo Rusijai pritaikytų sankcijų, energetikos krizės ir po COVID-19 bundančios ekonomikos fono stagfliacijos nepavyks išvengti ir šiais laikais.

JAV paskelbtas rusiškos naftos embargas sujaukė globalias naftos kainas. Vakarų šalyse fiksuojamos išaugusios degalų kainos. Tai atsiliepia tiek pramonei, tiek tiekimo grandžiai: prekės bei produktai vėluoja, kyla transportavimo mokestis [3].

Pardavimai tampa mažiau pelningi, o pramonės apimtys yra priverstinai mažinamos. Dėl to menksta ir visuminė paklausa. Individualių valstybių pramonė stoja, auga nedarbas ir tų pačių produktų bei paslaugų kainos.

Siekiant išvengti gilesnės krizės, JAV Federalinio rezervo sistemos (FRS) pirmininkas Jerome‘as Powellas jau nurodė, kad bankas gali greičiau didinti palūkanų normas, siekdamas kontroliuoti infliaciją [4].

Tačiau tai yra vidiniai valstybių sprendimai, priklausantys tiek nuo valdančiųjų ideologijos, tiek nuo šalies ekonomikos tipo. Stagfliacijos problemai spręsti nėra daugybės variantų: visa atsakomybė krenta ant politikų pečių.

Tenka nuspręsti ką rinktis: ar skatinti ekonomiką suprantant, kad kainos kils, o infliacija dar labiau augs, ar rinktis kitą kelią – infliaciją stabdyti, tačiau dėl to paaukoti ekonomiką [5].

Piliečiams tenka laukti ambicingų valdžios planų, sumaniai investuoti turimas santaupas, o kai kuriais atvejais gal net rinktis ir kitą karjeros kelią.

Ekonominės krizės akivaizdoje Europa ir Lietuva išlieka pasyvios

Europos Centrinio Banko (ECB) vadovė Christine Lagarde teigia, kad kol kas euro zonoje nematyti ekonomikos stagnacijos požymių.

„Atsižvelgiant į vykstantį atsigavimą, ekonomikos sąstingio nematome nei 2022, nei 2023 ar 2024 metais“ [6].

Lietuvoje apie stagfliaciją kalbama dar tik puse lūpų. Komunikacijos agentūros „Brandnomika“ ekonomistas Aleksandras Izgorodinas teigia, kad stagfliacijos grėsmė gali būti reali.

„Ypač šių metų pabaigoje ekonomikos augimas, bent jau Europoje, turėtų pakankamai pastebimai sulėtėti. Tai nebus visiška stagnacija, bus lėtesnis augimas, bet kainų augimas liks pakankamai didelis" [7].

„Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas antrina kolegai ir teigia, kad visiškai realu, jog techniškai trumpą laiką bus fiksuojama stagfliacija:

„Trumpu laikotarpiu, manyčiau, kad daliai valstybių tokia grėsmė yra pakankamai reali: ir mūsų regiono šalims, netgi ir tai pačiai Lietuvai".

Niūresnes prognozes pateikia „INVL Asset Management“ ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė kuri teigia, kad Lietuvos ūkį gali ištikti ne tik techninė recesija: šalies metinis BVP pokytis gali būti arti nulio ar net neigiamas.

Ekspertai spėja, kad rimtos recesijos Lietuvai pavyktų išvengti su sąlyga, jeigu Rusijos karas Ukrainoje pasibaigtų greitai. Tačiau kol kas tokių tendencijų vis dar nėra matoma.

Ekonomistai akcentuoja, kad skubėti priiminėti kovos su infliacija ir kitus išlaidų reikalaujančius sprendimus nereikėtų: ateityje naujų priemonių poreikis gali tik didėti.