Paskutinis Rusijos caras, kurio valdymo metu žlugo Romanovų imperija

1868 m. gimęs Nikolajus II buvo Rusijos caras, tačiau jo dinastijos šaknys buvo glaudžiai susijusios su Vokietijos aristokratija

Nikolajus Aleksandrovičius Romanovas gimė 1868 metų gegužės 18 dieną Carskoje Selo rūmuose netoli Sankt Peterburgo. Oficialiai jis priklausė Romanovų dinastijai, tačiau XIX amžiaus pabaigoje ši giminė jau buvo stipriai susimaišiusi su vokiečių aristokratija.

Dar XVIII amžiuje po imperatorės Jelizavetos mirties Rusijos sostą perėmė Petras III, kuris buvo kilęs iš Holšteino-Gotorpo vokiečių kunigaikščių giminės. Nuo to momento Rusijos valdovai faktiškai priklausė Romanovų-Holšteino-Gotorpo linijai.

Dauguma vėlesnių carų tuokėsi su vokiečių princesėmis, todėl iki Nikolajaus II laikų dinastijoje dominavo vokiškos kilmės kraujas. Rusijos rūmuose buvo įprasta kalbėti vokiečių kalba, o daugelis aristokratų palaikė glaudžius ryšius su Vokietijos ir Prūsijos monarchijomis.

Nikolajaus II šeimos ryšiai jungė Rusijos imperiją su Vokietijos ir Didžiosios Britanijos monarchais

Nikolajaus II motina Marija Fiodorovna gimė kaip Danijos princesė Dagmar, tačiau per ankstesnes kartas Romanovų giminė buvo stipriai susijusi su įvairiomis vokiečių kunigaikščių šeimomis.

Jo žmona Aleksandra Fiodorovna gimė Heseno-Darmštato kunigaikštystėje Vokietijoje. Ji buvo vokiečių princesė Alix von Hessen ir karalienės Viktorijos anūkė. Po santuokos su Nikolajumi II ji priėmė stačiatikybę ir rusišką vardą.

Dėl šių dinastinių ryšių Nikolajus II buvo artimas giminaitis tiek Vokietijos kaizeriui Vilhelmui II, tiek Jungtinės Karalystės karaliui Jurgiui V. Europos monarchai tuo metu sudarė glaudų tarpusavyje susijusių giminių tinklą.

Nikolajaus II valdymo pradžią lydėjo tragedijos ir politinės krizės

1894 metais po tėvo mirties Nikolajus II tapo Rusijos imperatoriumi. Netrukus jis vedė vokiečių kilmės princesę Aleksandrą Fiodorovną, kuri vėliau tapo viena įtakingiausių figūrų rūmuose.

1896 metų karūnavimo iškilmės Maskvoje buvo paženklintos tragedija. Chodynkos lauke per masinę spūstį žuvo daugiau nei tūkstantis žmonių. Šis įvykis smarkiai pakenkė naujojo caro reputacijai visuomenėje.

Tuo pat metu Rusijoje sparčiai augo socialinė įtampa. Industrializacija kūrė milžiniškus darbininkų sluoksnius, o valstiečiai vis dažniau reiškė nepasitenkinimą skurdu ir žemės trūkumu.

1905 metų revoliucija pirmą kartą rimtai sudrebino Romanovų valdžią

1904–1905 metų Rusijos-Japonijos karas tapo katastrofa imperijai. Rusija patyrė žeminantį pralaimėjimą prieš sparčiai modernėjančią Japoniją, o tai sukėlė visuomenės nepasitenkinimą valdžia.

1905 metų sausį įvyko vadinamasis Kruvinasis sekmadienis. Tūkstančiai taikių demonstrantų Sankt Peterburge žygiavo link Žiemos rūmų prašydami reformų, tačiau kariuomenė atidengė ugnį. Žuvo ir buvo sužeista šimtai žmonių.

Po šių įvykių visoje imperijoje kilo streikai, protestai ir maištai. Nikolajus II buvo priverstas įkurti Valstybės Dūmą – parlamentą, tačiau realios absoliučios valdžios atsisakyti jis nenorėjo.

Pirmasis pasaulinis karas paspartino Rusijos imperijos žlugimą

1914 metais Rusija įsitraukė į Pirmąjį pasaulinį karą. Pradžioje visuomenėje vyravo patriotinės nuotaikos, tačiau ilgainiui karas virto katastrofa šalies ekonomikai ir kariuomenei.

Rusijos armija patyrė milžiniškų nuostolių, o fronte trūko ginklų, amunicijos ir aprūpinimo. Tuo metu šalies miestuose pradėjo stigti maisto, kilo infliacija ir didėjo nepasitenkinimas valdžia.

1915 metais Nikolajus II nusprendė pats perimti kariuomenės vadovavimą. Šis sprendimas buvo laikomas didele klaida, nes caras tapo tiesiogiai siejamas su karinėmis nesėkmėmis, o sostinėje valdžios įtaka vis labiau perėjo jo žmonos Aleksandros ir Grigorijaus Rasputino aplinkai.

1917 metų revoliucija privertė Nikolajų II atsisakyti sosto

1917 metų vasarį Petrograde prasidėjo masiniai protestai dėl maisto trūkumo ir karo nuovargio. Demonstracijos greitai virto revoliucija, prie kurios prisijungė ir dalis kariuomenės.

Netekęs armijos paramos Nikolajus II buvo priverstas atsisakyti sosto. Taip baigėsi daugiau nei tris šimtmečius trukęs Romanovų dinastijos valdymas Rusijoje.

Po abdikacijos buvusi caro šeima buvo laikoma namų arešte. Iš pradžių jie gyveno Carskoje Selo rūmuose, vėliau buvo perkelti į Tobolską Sibire, o galiausiai – į Jekaterinburgą.

Nikolajaus II ir jo šeimos egzekucija tapo vienu garsiausių XX amžiaus istorinių simbolių

1918 metų liepos 17 dieną bolševikų valdžia nusprendė likviduoti buvusį carą ir jo šeimą. Nikolajus II, jo žmona Aleksandra, penki vaikai ir keli artimiausi tarnai buvo sušaudyti Ipatievo namo rūsyje Jekaterinburge.

Ilgus dešimtmečius Sovietų Sąjunga slėpė daugelį egzekucijos detalių, o Romanovų palaikų likimas buvo apipintas gandais ir sąmokslo teorijomis. Tik XX amžiaus pabaigoje atlikti genetiniai tyrimai patvirtino šeimos tapatybę.

Šiandien Nikolajus II vertinamas prieštaringai. Vieni jį laiko silpnu valdovu, nesugebėjusiu reformuoti imperijos, kiti mato tragišką žmogų, atsidūrusį istorinių katastrofų centre. Jo valdymas tapo simboline riba tarp carinės Rusijos ir revoliucinės Sovietų eros.