„Paskutinių Brėmeno muzikantų po 20 metų“ sugrįžimas – Keistuolių teatro premjera Palangoje

Liepos 7 dieną Palangos koncertų salėje laukia Keistuolių teatro premjera – po 20 metų sugrįžta pasikeitę „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“ ir atsiveža naują programą, atskleidžiančią, kas pakito jų gyvenime nuo legendinių grupės susikūrimo laikų, nuo mažų kamerinių spektaklių iki milžiniškų arenų, griaudėjusių nuo aplodismentų. Dokumentinis, vaidybinis gyvo garso pasirodymas atskleis daugybes mįslių, kurios neduoda ramybės „Paskutinių Brėmeno muzikantų“ išsiilgusiems gerbėjams.

Praskleisti paslapties širmą ryžosi režisierius bei Rex'o vaidmens atlikėjas Aidas Giniotis, pasidalindamas prisiminimais, kaip buvo kuriamas spektaklis ir kultiniu tapęs filmas, užmindamas naujus klausimus, į kuriuos atsakymai bus atskleisti gyvo pasirodymo metu. Režisierius Aidas Giniotis pasitiki žiūrovų skoniu: „Jeigu ateis publika ir ras tai, ko jie nesitiki, bet šiek tiek laukia – bus labai gerai. Tik labai gaila, kad šį kartą Andriaus Kaniavos nėra tarp mūsų, bet galbūt ateityje būsim visi. Aš tikiuosi, kad koncerto metu kartu su žiūrovu smagiai leisime laiką.“

Aidas Giniotis kalba apie laikmečio įtaką ir apie įkvėpimą, kurio semdavosi iš artimos muzikantų aplinkos: „Naudojome tam tikras klišes, kurias visi žinojo. Tuomet daug koncertuodavom su programa „Vogtos dainos“, mums buvo pažįstama muzikantų aplinka. Pavyzdžiui, Leo įsakymas – „visa muzika sukurta, bet ne visi pinigai paimti“ – sena frazė, kuri buvo labai populiari muzikantų tarpe ir, tikriausiai, priskiriama kompozitoriui Benjaminui Gorbulskiui. Ir pats Leo yra mūsų buvusio direktoriaus kopija, o merginos, ateinančios į grupę ir galinčios ją sugriauti, motyvas – iš Bitlų laikų.“

Per daug nenorėdamas atskleisti būsimo spektaklio kortų, Aidas Giniotis užsimena apie kūrybinius planus, kurie taip ir liko neįgyvendinti: „Su Andriumi Kaniava esam parašę scenarijų „Paskutinių Brėmenų muzikantų“ antram filmui, kuris turėjo būti kelio nuotykių filmas. Tada darėm akciją, nes turėjom nupirkti autobusą filmavimui: A. Kaniava ir aš važiavome į Čikagą, darėm koncertus, rinkom pinigus. Mes nusižengėm prietarui, vieną kartą jį sulaužėm, prižadėjom ir štai kaip išėjo. Geriau mažiau žadėti ir daugiau padaryti, nes kai prisižadi, kartais ateina žiūrovas ir sako: „Čia tik tiek?“ Jeigu žiūrovas pasitiki Brėmeno muzikantų kūrėjais – tegul ateina ir pažiūri.“

Režisierius pasakoja apie savo jaunystę ir pastebėjimus apie tuomet vyravusią santvarką: „Tiesiog sistema hipius „karpydavo“, „laužydavo“, bet nuo to juos dar labiau „veždavo“. Tuo metu jie nelabai susvarbindavo tą „saugumą“, kuris juos sugaudavo. Esu bitlomanas nuo mokyklos laikų, „užsėdau“ ant Bitlų, kai jie dar nebuvo populiarūs. Buvau toks „archajinis“ tipelis, kuris domisi Bitlais. Visas plokšteles rinkau, klausiau visų dainų, kai kiti žinojo tik penkias populiariausias. Bitlai grįžo į madą tik po 80-ies metų, kai nušovė Lenoną, o aš po šiai dienai juos labai stipriai myliu.“

Aidas Giniotis atskleidžia, kas patiko Brėmenų kūrybinei komandai, įkūnijančiai hipių kartą: „Mus vežė, nes tai – karta be atsakomybės ribų ir mes stengėmės tai perteikti spektaklyje. Nemanau, kad jiems svarbiausia buvo maištas. Pavieniams – taip. Tokių kaip Bobas Dylanas nebuvo daug. Dauguma dainuodavo apie meilę, partnerio troškimą. Čia nėra tokios globalios pasaulinės problemos, greičiau vadovaujamasi principu: ką matau – tą sakau, ką jaučiu – tą dainuoju.“

Aidas Giniotis atskleidžia, kad laukia gastrolių, kurios trunka ilgiau ir galima spėti ne tik pažinti miestą, bet ir suregzti kūrybinių planų: „Gastrolės, mano galva, yra puikus dalykas. Ypač senais laikais, kai gastroliuodavom ne po vieną dieną, o gyvendavom vienoje vietoje ilgiau. Daug mūsų spektaklių gimdavo gastrolėse. Faktiškai visos geriausios kalbos, visos geriausios idėjos būdavo sugalvojamos vakare, po spektaklio. Kartais, kai gastroliuodavom tik su vaikiškais spektakliais, jau septintą būdavome viešbutyje. Atsisėsdavom, kalbėdavom, durniuodavom, fantazuodavom ir ten kildavo geriausios mintys.“

„Gal kaip tik gerai, kad vasara – atostogų metas, tikėkimės, kad bus gera nuotaika ir šilta, kad mes, kalbėdami apie tuos muzikantus, kokie jie yra po 20-ies metų, darysime tai lengvai ir su gera nuotaika, be jokių susisvarbinimų ar susireikšminimų, nes kitaip nėra prasmės, nes juk buvo gerai ir dabar – gerai.“ – režisierius siunčia linkėjimus būsimiems žiūrovams.