Patarimai iš didžių praeities žmonių daugelį įkvėps gyventi „dar kartą“

„Čia ir dabar“ formulės paslaptis atskleista

Menas – tai suvokti gyvenimo laikinumą, jog galiausiai pradėti išmintingai gyventi – taip, kaip iš tikrųjų norisi. (Savotiška rezoliucija atvirkščiai.) Čia, be kita ko, gali labai padėti ilgalaikė išmintis – į ateitį nukreiptų sprendimų šaltinis, pasiskolintas iš seniai mirusių žmonių, garbingai gyvenusių pagal tuometinius standartus.

Ir iš tiesų, kažkada prarasime viską, ką mylime, įskaitant savo gyvenimus, todėl, matyt, verta mylėti be baimės, nes bijoti tikrumo yra tolygu švaistyti energiją. Apie tai kalbėjo ir Amerikos filosofė Hannah Arendt, svarstydama, kaipgi mūsų prisirišimas prie pastovumo ir saugumo iliuzijos riboja spontaniškumą [1].

Šiaip ar taip, akivaizdu, kad meilę kaip troškimą nulemia jos tikslas, o šis tikslas yra laisvė nuo baimės, kadangi pastarasis egzistuoja tik visiškoje ramybėje, kurios nebegali supurtyti ateities įvykiai. Kitaip tariant, vienintelis „galiojantis“ laikas, anot įvairių meditacijos mokytojų ir ne tik, yra dabartis.

Žinoma, daug kas sakytų, kad laiko tarpas tarp minties ir veiksmo yra bene pagrindinis rūpestis, tačiau neurologijos mokslas nūdienoje apima ir sielos platybių analizę, atskleidžiančią, kaip kūno jausmų tonas įkūnija sąmonės simfoniją – giliausią vietą, kur prasideda teiginys „aš švenčiu unikalų save“.

Daugiau muzikos ir gamtos gyvenime tikrai išeis į naudą

Praėjus kuriam laikui po to, kai Waltas Whitmanas pastebėjo, jog muzika yra giliausia gamtos išraiška, buvo pradėta tyrinėti optimizmo bei pesimizmo įtaka, siekiant rasti giliausią prasmės šaltinį ir didžiausius gyvybės ramsčius, daliai žmonių padėjusius išgyventi Holokaustą [2]. (Daliai iš mūsų, net ir gyvybei mažiau pavojingomis aplinkybėmis, muzika padeda „išgyventi“ savo gyvenimus.)

Taigi, jei konkrečiais veiksmais galime suteikti gyvenimui prasmę – jei galime atsakingai atsakyti į konkrečius gyvenimo klausimus – galime patenkinti ir egzistencijos poreikius ne tik kaip aktyvūs veikėjai, bet ir kaip mylintys žmonės, atsiduodami gražiam, didingam gerumui. Kita vertus, galbūt turėčiau pabandyti jums paaiškinti kokia nors paprasta fraze, kaip ir kodėl grožio patyrimas gali įprasminti gyvenimą?

Man patinka apsiriboti tokiu minties „akordu“: įsivaizduokite, kad sėdite koncertų salėje ir klausotės mėgstamos simfonijos, pakylėjančios sielą į neregėtas aukštumas. Na, o dabar įsivaizduokite, kad, tarkim, kas nors paklaustų, ar jūsų gyvenimas turi prasmę?

Tikiu, jog sutiktumėte su manimi, jei pareikščiau, kad tokiu atveju galėtumėte duoti tik vieną atsakymą, ir jis skambėtų maždaug taip: „Būtų verta gyventi vien dėl šios akimirkos!“

Nepaisant to, viena iš liūdniausių mūsų dabartinės kultūros tendencijų yra pasipiktinęs ir „antitolerancija“ grįstas požiūris, dabarties žmones griežtai įkalinęs neįmanomuose (ir veidmainiškuose) vienodo tobulumo standartuose.

Ir vis dėlto amžinas charakterio išbandymas – mūsų didysis moralinis triumfas – yra gebėjimas pažvelgti į savo netobulumus, apmąstant juos su šviesiu ryžtu elgtis geriau. Toks siekis atspindi ir esminę moralinės drąsos formą, mėginant apčiuopti tobulėjimo impulsą, kaip atsaką nesibaigiančioms žmogaus niekšybėms.

Kuo žmogus malonesnis ir labiau mąstantis, tuo daugiau gerumo jis gali rasti ir kituose

Akivaizdu, kad gerumas praturtina mūsų gyvenimą; su gerumu paslaptingi dalykai tampa aiškūs, sunkūs – lengvi, o nuobodūs – ganėtinai linksmi. Tarp kitko, turėtume maloniai reaguoti net ir į mums padarytą blogį, mat tokiu būdu neabejotinai piktame žmoguje sunaikintume malonumą, kurį jis gauna iš brutalaus elgesio.

Kitaip tariant, gerumas yra kuras sielai, kaip ir sveikata kūnui: tu to nepastebi, bet ją turi. Ir vis dėlto, kaip ir Tolstojus galvojo apie tai, kas mus gelbsti – nuo mūsų pačių ir, atitinkamai, vienas nuo kito – tai yra meilė [3]. Tai gelbėjimosi ratas nevilties valandą, išliekančia viena skvarbiausių ir asmeniškiausių patirčių.

Pakyla jūra, dingsta šviesa, įsimylėjėliai glaudžiasi vienas prie kito, o vaikai – prie mūsų. Tą akimirką, kai nustojame vienas kitą laikyti, kai palaužiame tikėjimą vienas kitu, jūra mus užklumpa ir šviesa užgęsta. Visgi išlaikyti vienas kitą tikint meile yra nemenkas triumfas baimės apimtoms širdims.

Tai yra atsakomybė prieš mūsų pačių žmoniją, kadangi vis dar esame vienintelė vienas kito viltis bei atspindys. Galiausiai leiskite man pasakyti, kad per kitą šimtmetį ar du, jei žmonija bus pakankamai išmintinga, jog persvarstytų savo prievartą, palikuonys žiūrės į mus didžiuodamiesi, kad išgyvenome pulsuojančią agoniją ir asmeninio ego ištirpimą į kažką didingesnio.

Individuali žmogaus egzistencija turėtų būti kaip upė – iš pradžių maža, siaurai įsitvirtinusi krantuose, besileidžianti pro uolas, o vėliau, jai pamažu išplatėjus ir be jokio matomo lūžio susiliejus jūroje, neskausmingai prarandanti individualią esybę.

Ir nors tai, ką matome, niekada nėra apdorota tikrovė, gryna kaip erdvėlaikis – tai, ką matome, yra mūsų tikrovės interpretacija, perfiltruota per patirties ir sąlygotos pasaulėžiūros objektyvą – verta suvokti, jog dažnai objektyvas, kurį klaidingai laikome padidinamuoju stiklu, yra iškreiptas; derėtų iškelti norą suprasti aukščiau už norą būti teisiam.