Pažinčių programėlių atsiradimas ir nuosmukis „verčia“ bendrauti su dešimčia kandidatų vienu metu

Mes leidžiame ryšiams pasimesti

Braukimas į šoną bei laiko „pažinti“ vienas kitą investavimas – taip atrodo pasimatymų programos – šaltos bei negailestingos.

Ir visgi, dabar, kai viskuo nepatenkinti viengungiai pagaliau suprato, kad geriausias būdas susitikti su kuo nors yra realus gyvenimas, ar naujas pažinčių portalų pasaulis sugrąžins žmones atgal prie ekranų?

Neatsimenu, kaip pradėjome kalbėtis; pamenu, tik kad sėdėjome ant menkai pažįstamo asmens namo stogo, o po mumis girgždėjo netikros odos sofa – lipni nuo mano šlaunų.

Jis, mano akimis, nebuvo įprastas tipas. Su senoviniais futbolo marškinėliais pastarasis atrodė kaip meno mokyklos mokinys, bet buvo pakankamai neatidus, jog tai suvoktų.

Kalbėjomės apie pažinčių programėlių naudą ir jis pasakė, kad pastovūs jos naudotojai neretai žino gerus restoranus naujo partnerio dėmesiui atkreipti, tačiau pats man pasiūlė apsilankyti picerijoje. Žinoma, aš juokavau, jog pica niekada nebūna brangi, ir jis pasakė: „Būtent“!

Kalbėjomės ir kalbėjomės, kol dangus nusidažė avietine spalva ir atėjo laikas grįžti namo. Aš įsėdau į „Uber“, o jis man pakeliui namo parašė žinutę, sakydamas, kad jam patinka mano batai su gyvatės raštais.

Po to porą dienų susirašinėjome, kol galiausiai jis tiesiog nustojo tai daryti.

Prieš kelerius metus tokia situacija būtų virtusi sekančiu pasimatymu. Bet tokie atvejai nūdienoje yra gana reti: daugelis iš mūsų suranda ryšius ir leidžia jiems eiti „iš rankų į rankas“.

Dėl to, akivaizdu, kalti ne aš ir ne vyrai, prie kurių artinamės. Tai pasimatymai kaip visuma. Tai krizė [1].

Vertinkime savo laiką

Praėjo 10 metų nuo tada, kai „Tinder“ padarė revoliuciją pasimatymų srityje, leisdamas savo vartotojams braukti dešinėn, kad konkrečiam asmeniui parodyti palankumą, o kairėn – jog pasakyti „ne“ [2].

Vasario mėnesį jame buvo suskaičiuoti įspūdingi 75 mln. aktyvių naudotojų per mėnesį, tačiau programa sulaukė ir daug kritikos, nes pasauliečiai pradėjo abejoti nuolatinio braukimo pranašumais.

Įdomu tai, jog žmonių pasimatymų programėlių atsisiuntimo ir ištrynimo greitis nusileidžia tik internetiniams azartiniams lošimams, o neseniai atliktas Pew tyrimų centro tyrimas parodė, kad net 45 % žmonių, neseniai naudojusių pažinčių programėles, jautėsi labai nusivylę.

Taip, programos perkėlė pažintis iš viešos į privačią sferą, ir tai darydamos pašalino bet kokią atskaitomybę, – dabar gi bendraujame su žmonėmis užsidarę namuose, po antklodėmis ar už uždarų durų, dėl ko nederamai elgtis yra nepalyginamai lengviau.

Mes, be kita ko, linkę rinktis be paliovos: nuolat laukiame, kol rasime ką nors geresnio, kol vaiduoklis dingsta be paaiškinimo.

Nepaisant to, mūsų smegenys, kaip žinia, nėra skirtos apdoroti tiek daug skirtingų asmenų vienu kartu, todėl bendravimas pradeda atrodyti kaip „viso etato darbas“. Na, o susidūrę su šiuo begaliniu veidų konvejeriu, žmonės vienas kitam tampa vis labiau svetimi.

Didėjanti reakcija į pažinčių programas skamba kaip jaudinanti perspektyva

Akivaizdu, jog kandidatų ieškojimas internete tapo toks formalus, kad pamiršome, kaip susisiekti su žmonėmis asmeniškai [3].

Visgi pasimatymų programos mus pakeitė ir kelio atgal tikriausiai nėra. Tuo tarpu kai žmonės nenaudoja programėlių, tai nereiškia, jog jie pradeda susitikinėti asmeniškai, tai tiesiog reiškia, kad jie (neretai) iš viso nesusitinka.

Mano draugas neseniai palygino situaciją su „Uber“ ir tuo, kaip pavėžėjimo programėlė monopolizavo rinką siūlydama beprotiškai mažas bilietų kainas, todėl, nors ji beveik nebeveikia, nelieka kitos išeities, kaip tik naudotis, stovint ir laukiant, kol vienas po kito automobilis atšaukia jūsų kelionę.

Taip, pasimatymų per programėles negalavimas išplito į kasdienį gyvenimą. Tačiau bandydamos užmegzti gilesnius ir prasmingesnius ryšius, deja, tik dar labiau sumenko.

Grįžimas prie ištakų greičiausiai vienintelis deramas pasirinkimas.