Penkis šimtmečius tylėjusios mumijos atskleidė vieną pražūtingiausių kolonizacijos ginklų

Dviejų Čilėje rastų žmonių kauluose aptikti seniausi genetiniai raupų pėdsakai Amerikoje

Šiaurės Čilėje rastų dviejų natūraliai mumifikavusių žmonių palaikuose mokslininkai aptiko raupų viruso DNR. Tai pirmieji senoviniai raupų viruso genomai, išgauti iš Amerikoje gyvenusių žmonių palaikų, ir stipriausias iki šiol gautas molekulinis įrodymas, siejantis ligos atsiradimą žemyne su Europos kolonizacija.

Tyrėjai išanalizavo 13 kaulų mėginių, anksčiau paimtų Kamaronės 9 archeologinėje vietovėje. Raupų viruso DNR buvo aptikta suaugusios moters ir jauno vyro šlaunikaulių fragmentuose. Moteriai mirties metu buvo apie 30–35 metus, vyrui – maždaug 18–20 metų.

Radioaktyviosios anglies datavimas ir viruso genetinio kitimo analizė parodė, kad abu žmonės galėjo mirti laikotarpiu nuo 1492 iki 1631 metų. Tyrėjai mano, kad raupai galėjo būti jų mirties priežastis, tačiau dėl plataus datavimo intervalo negalėjo nustatyti tikslių užsikrėtimo metų.

Atakamos dykumos sąlygos išsaugojo viruso DNR praėjus beveik penkiems šimtmečiams

Abu žmonės buvo palaidoti Kamaronės įlankos apylinkėse, pietinėje buvusios Inkų imperijos dalyje. Jų kūnai buvo susukti į laidojimo ryšulius, apvynioti kupranugarinių šeimos gyvūnų vilnos audiniais ir palaidoti kartu su įvairiomis įkapėmis.

Palaikai nebuvo balzamuoti arba kitaip dirbtinai apdoroti. Kūnus natūraliai išsaugojo itin sausas Atakamos dykumos klimatas, mažas kritulių kiekis ir didelis dirvožemio druskingumas. Tokios sąlygos sulėtino organinių medžiagų irimą bei leido išlikti senovinės žmogaus ir viruso DNR fragmentams.

Kamaronės 9 kapinynas buvo kasinėjamas praėjusio amžiaus septintajame–devintajame dešimtmečiais. Mėginiai iš pradžių buvo tiriami ieškant bakterinių ligų, įskaitant tuberkuliozę, pėdsakų. Raupų virusas palaikuose aptiktas netikėtai, patikrinus genetinius duomenis platesne senovinių patogenų paieškos sistema.

Virusų genealoginis medis parodė, kad Čilės raupų atmaina kilo iš Senojo pasaulio

Mokslininkai atkūrė beveik visus dviejų žmonių organizmuose buvusių raupų virusų genomus. Jie buvo beveik identiški, todėl abu žmonės galėjo užsikrėsti per tą patį protrūkį arba nuo tuo metu regione cirkuliavusios vienos viruso atmainos.

Čilėje rastas viruso variantas buvo palygintas su viduramžių Europoje, XVII–XIX amžiais ir prieš raupų išnaikinimą XX amžiuje paimtais mėginiais. Genetiniame raupų viruso šeimos medyje jis atsidūrė tarp senesnių europinių, įskaitant vadinamąsias vikingų laikotarpio atmainas, ir vėliau Europoje paplitusių viruso linijų.

Jeigu raupų virusas Amerikoje būtų cirkuliavęs dar iki europiečių atvykimo, vietinė jo linija būtų gerokai anksčiau atsiskyrusi nuo Eurazijos atmainų. Tyrimo rezultatai tokio atskiro evoliucinio kelio neparodė. Jie leidžia daryti išvadą, kad Kamaronės žmones pasiekęs virusas pirmiausia vystėsi Senajame pasaulyje ir į Ameriką pateko kolonizacijos laikotarpiu.

Tyrimas neatsakė, kas konkrečiai atgabeno raupus ir kaip liga pasiekė Čilės pakrantę

Istoriniai dokumentai liudija, kad pirmasis žinomas raupų protrūkis Amerikoje 1518 metais kilo Ispanjolos saloje, kurią dabar dalijasi Haitis ir Dominikos Respublika. Per kelerius metus liga išplito žemyninėje Centrinėje ir Pietų Amerikoje, pasiekdama actekų, majų ir inkų gyvenamas teritorijas.

Naujasis tyrimas neleidžia nustatyti konkrečios žmonių grupės, pirmosios atgabenusios virusą per Atlantą. Į Ameriką skirtingais laikotarpiais atvykdavo europiečių jūrininkai, kolonistai ir kariai. Virusas taip pat galėjo patekti per Afriką, plečiantis transatlantinei vergų prekybai.

Kamaronės vietovėje anksčiau nebuvo žinoma istorinių įrašų apie raupų protrūkį. Mokslininkai svarsto, kad virusas galėjo judėti seniai veikusiomis vietinių gyventojų prekybos ir susisiekimo grandinėmis. Tokiu atveju infekcija galėjo pasiekti atokias bendruomenes anksčiau už pačius Europos kolonistus.

Raupų virusas iki XVI amžiaus sparčiai keitėsi, o vėliau jo evoliucija sulėtėjo

Atkurtuose genomuose mokslininkai tyrė ne tik geografinę viruso kilmę, bet ir jo prisitaikymą prie žmogaus. Raupų viruso pirmtakai tikriausiai buvo gyvūnus užkrėtę patogenai, tačiau ilgainiui virusas tapo specializuotas plisti tarp žmonių.

Prisitaikydami prie vieno šeimininko virusai gali prarasti arba išjungti anksčiau reikalingus genus. Kamaronės mėginiuose neveikė 49 genai – tiek pat, kiek XX amžiuje cirkuliavusiose raupų atmainose. Tai rodo, kad XVI amžiuje virusas jau buvo stipriai prisitaikęs prie žmogaus organizmo.

Tyrėjai nustatė, kad iki XVI amžiaus raupų virusas ilgą laiką intensyviai keitėsi. Per didžiąsias XVII ir XVIII amžių epidemijas šis procesas sulėtėjo, o po pirmosios vakcinos sukūrimo 1796 metais genetinių pokyčių tempas vėl padidėjo. Mokslininkai kelia hipotezę, kad kolonizacijos pradžioje virusas jau buvo pasiekęs evoliucinę būseną, leidusią jam veiksmingai plisti tarp imuniteto neturinčių žmonių be didesnio papildomo prisitaikymo.

Raupai palengvino Amerikos imperijų užkariavimą ir buvo išnaikinti tik XX amžiuje

Iki europiečių atvykimo vietinės Amerikos bendruomenės nebuvo susidūrusios su raupų virusu, todėl neturėjo ankstesnio užsikrėtimo arba vakcinacijos suteikiamo imuniteto. Liga sukeldavo aukštą temperatūrą, skausmingą pūslinį bėrimą, randus ir kai kuriais atvejais aklumą. Mirštamumas nuo sunkiausios raupų formos galėjo siekti apie 30 procentų.

Raupai kartu su kitomis iš Senojo pasaulio atneštomis infekcijomis pražudė milijonus Amerikos vietinių gyventojų. Epidemijos ardė bendruomenes, silpnino politines struktūras ir mažino galimybes priešintis kolonizacijai. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad dviejų Kamaronės palaikų tyrimas negali vienas išspręsti platesnio ginčo dėl tikslaus raupų vaidmens bendrame demografiniame nuosmukyje.

Paskutinis natūraliai raupais užsikrėtęs žmogus buvo nustatytas Somalyje 1977 metais. Po pasaulinės skiepijimo ir epidemiologinės priežiūros kampanijos Pasaulio sveikatos organizacija 1980 metais paskelbė raupus išnaikintais. Iki šiol tai vienintelė žmonių infekcinė liga, kurią pavyko visiškai pašalinti pasauliniu mastu.

Šaltiniai

Associated Press. (2026). Ancient mummy DNA provides scientific evidence that colonization brought smallpox to the Americas
https://apnews.com/article/smallpox-virus-chile-ancient-mummy-dna-8dd85389318ceaafd56169b0c638fb68

Science. (2026). The genomic identity of early smallpox in South America
https://www.science.org/doi/10.1126/science.aee6957

Reuters. (2026). Smallpox DNA is recovered from Spanish conquest-era Chilean mummies
https://www.reuters.com/business/healthcare-pharmaceuticals/smallpox-dna-is-recovered-spanish-conquest-era-chilean-mummies-2026-07-30/