Ponių svajonė gali ir išsipildyti – atsirado tikimybė likti be nuolatinės apsaugos

Pasigedo teisės į privatų gyvenimą

Seimas pradėjo svarstyti Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės ir Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen prašymą suteikti teisę į privatų gyvenimą šalia 24 valandas per parą nebudint apsaugos pareigūnams. Kai kurie politikai tokiu I. Šimonytės ir V. Čmilytės-Nielsen noru pasipiktino ir net išsakė prielaidas, kad laisvas nuo apsaugos laikas galėtų būti išnaudojamas „slapčiomis su kažkuo susitinkant, o gal ir priimant dovanų kokią nors dėžutę.“

I. Šimonytės ir V. Čmilytės-Nielsen teigimu, nuolatinis apsauginių budėjimas galėtų būti taikomas tik šalies prezidentui, o visiems kitiems, kam tai priklauso – tik tada, kai yra vykdomos tiesioginės funkcijos, o ne vykstama, pavyzdžiui, pas draugus. Tačiau opozicija laikosi nuomonės, kad apsauga užtikrina ne tik svarbių asmenų saugumą, bet ir skaidrią veiklą.

Tokį įstatymo projektą, kuriuo siekiama sudaryti lankstesnes galimybes Vadovybės apsaugos tarnybai reguliuoti Ministro Pirmininko ir Seimo Pirmininko apsaugos taikymą, inicijavo I. Šimonytė ir V. Čmilytė-Nielsen.

Premjerė atkreipė dėmesį, kad apsauga niekur nedingtų, kai būtų atliekamos oficialios pareigos – dalyvaujama renginiuose, yra iš anksto paskelbta darbotvarkė. O štai asmeninį gyvenimą bei jo užkulisius derėtų gerbti apsaugos darbuotojams jame nedalyvaujant [1].

Pagal teikiamą projektą vadovybei priskiriami asmenys (išskyrus šalies Prezidentą) būtų saugomi tik užsienio vizitų, oficialių susitikimų metu ir tada, kai tiesiogiai vykdo funkcijas, dėl kurių jiems reikalinga apsauga. Tiesa, jei šiems asmenims iškiltų grėsmė, jie galėtų būti saugomi ir kitu metu, o vadovybei priskiriamo asmens gyvenamoji vieta būtų ir toliau saugoma 24 val. per parą [1].

Aiškinamajame rašte nurodoma, kad vadovybei priskiriami asmenys neturi galimybės pasinaudoti Vadovybės apsaugos įstatymo teisiniu reguliavimu, kuriame nustatoma saugomo asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. O tam kliudo nuolatinė, 24 val. per parą greta budinti apsauga.

Visgi, panašu, kad šis Lietuvos ponių noras gali greitai išsipildyti – po pristatymo už teisės aktus balsavo 73 parlamentarai, prieš – 13 ir susilaikė 37 Seimo nariai.

Įstatymai neturi būti taikomi prie kiekvieno norų

Visgi, tokį Vyriausybės ir Seimo vadovių užmojį kaip reikiant sukritikavo ekspremjeras, Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ lyderis Saulius Skvernelis. Anot jo, įstatymai neturi būti taikomi pagal kiekvieno įgeidžius, o kolegės, anot jo, „nesupranta, kokias pareigas užima.“ [2]

Pasak politiko, galima būtų taikyti praktiką, jog nesaugomas galėtų būti tik Seimo Pirmininkas (-ė), tačiau ir tai turėtų būti paremta galutiniu verdiktu, o praktika negalėtų būti kaitaliojama pagal tos dienos norus. Tokie daliniai sprendimai, kai asmuo tuo pačiu ir saugomas, ir ne, anot S. Skvernelio, yra pavojingi tiek valstybės reputacijai, tiek saugomų asmenų gyvybei ir sveikatai.

Pats buvęs premjeras teigė suprantantis, kaip nuolatinė apsauga gali išvarginti, bet kito pasirinkimo be to, kad su tuo susitaikyti, paprasčiausiai nėra. Net jam būnant šalies premjeru buvo susidurta su grėsmėmis, kurias buvo sunku prognozuoti ir reaguoti reikėjo staigiai.

Tačiau į tokią kritiką Seimo Pirmininkė atsakė, kad į Lietuvą derėtų pažvelgti ir iš bendro konteksto.

„Mes turėtume Lietuvą matyti bendrame, europiniame kontekste. Taip pat matyti tai, kad Lietuvos Seimo pirmininkas ar pirmininkė, Lietuvos ministras pirmininkas ar pirmininkė yra vieni iš labiausiai saugomų pareigūnų visoje Europoje. Tai turėtų mus priversti susimąstyti, ar tikrai viską racionaliai darome“, – teigė parlamento vadovė [3].

Svarbūs asmenys saugomi ir nuo neteisėtų veiksmų

Kritikos strėlių šiam įstatymo projektui nepagailėjo ir Seimo narys Dainius Gaižauskas, kurio nuomone, apsauga Seimo ir Vyriausybės vadovams skiriama ne tik tam, kad būtų užtikrintas jų saugumas, bet ir tam, kad valstybė būtų apsaugoma nuo neteisėtų veiksmų.

„<...>, pavyzdžiui, kad prieitų prie jūsų su dėžute, kad nesugalvotume žolės parūkyti“, – žodžio kišenėje neieškojo D. Gaižauskas [4].

Tiesa, D. Gaižauskas leptelėjo ir kiek daugiau. Jis priminė Vyriausybės ir Seimo vadovėms, kad apsauga reikalinga ne tam, kad klausytųsi pokalbių „tarp mūsų mergaičių“, bet tam, kad apsaugotų nuo grėsmių bei užtikrintų skaidrumą, kad politikių į savo pinkles netyčia neįviliotų „nedorėliai kolegos ar lobistai.“ [4]

Toks parlamentaro pastebėjimas sulaukė ir daugybės aistrų parlamente, o Seimo pirmininko pavaduotojas Jurgis Razma net prasitarė, kad toks komentaras šaukte šaukiasi Etikos ir procedūrų komisijos dėmesio.

O štai Artūras Skardžius pastebėjo, kad apsauga padeda asmenį apsaugoti ir nuo spontaniškų veiksmų, kaip antai „pasukimo į kairę.“ [4]

Kaip vieną iš būdų išvengti nepatogių situacijų pažymėjo parlamentarė Rita Tamašunienė. Anot jos, apsaugoje dirba ir puikių moterų pareigūnių, kurios padėtų išvengti kartais susiklostančių nemalonių situacijų.

Įtarimas dėl galimų slaptų susitikimų kilo ir Seimo narei Astai Kubilienei, kuri svarstė, jog laisvas nuo apsaugos laikas galėtų būti išnaudojamas „slapčiomis su kažkuo susitinkant, o gal ir priimant dovanų kokią nors dėžutę.“