Psichosomatologė: Apie išdavystę (neištikimybę) nešvelniai...

Klientei 43 m., kreipėsi dėl pašlijusios sveikatos (jai leidus – dalinuosi)

– Įvardinkite patį aštriausią momentą, su kuo šiandien norite padirbėti.
– Mane vyras išdavė su kaimyne, man skauda galvą ir krūtinę kiekvieną dieną, aš be perstojo verkiu, man tai trukdo darbui, bet nenoriu vartoti jokių vaistų, tai kreipiausi į jus.
– Pasitikslinu. Jums skaudu dėl patirtos neištikimybės.
– Taip.
– Kaip seniai drauge gyvenate?
– 14 metų.
– Kiek metų jau esate vedę?
– Nevedę.
– Bet sakėte, kad išdavė jūsų vyras.
– Jis mano gyvenimo vyras.
– Pasitikslinu. Jūs gyvenate su vyriškos lyties asmeniu, kuris yra tiesiog jūsų sugyventinis. Jūs tiesiog gyvenate kartu.
– Ne! (jis MANO vyras, aš jį myliu ir jis mane, bet kaimynė...)
– Atleiskite, pertrauksiu. Vyras – tai tas vyriškos lyties atstovas, kuris, suteikdamas moteriai savo pavardę, visam pasauliui pareiškia, kad tai JO moteris, duoda priesaiką būti ištikimu ir prisiima atsakomybę už ją ir būsimus vaikus. O vyras, kuris moteriai nieko neįsipareigojo – gali nors ir kiekvieną dieną būti su kita, nes jis LAISVAS. Patinka jums tai ar ne...
– Bet... – pasipila upeliai ašarų.
– Tai kodėl per tiek metų jūs netapote jam prioritetu, netapote jo žmona?
– Aš pati atsisakiau pradžioje, kai siūlė, o paskui jis daugiau nebesipiršo.
– Kodėl atsisakėte?
– Nebuvau tikra, kad tai tas vienintelis, net galvojau – pagyvensim kartu ir greičiausiai išsiskirsim.
– Kodėl?
– Na, jis buvo labai patrauklus, aplink visada sukiojosi daug moterų, o jis su jomis flirtavo, dar ir taurelės baliukuose nevengė...
– Todėl?
– Todėl buvau tikra, kad aš būsiu viena iš daugelio.
– Kodėl visgi apsigyvenote?
– Nežinau.
– Žinote. Mylėjote?
– Na... atrodo, taip.
– O jei „neatrodo“?
– Gal...
– O jei be „gal“?
– Norėjau visoms miestelio moterims parodyti, kad pasirinko mane, o ne jas...
– Tai kas jūs jūsų „vyrui“ esate?
– ....??? – ilga pauzė...

Konsultacija pasibaigia tuo, kad klientei teko labai aiškiai įsivardinti roles, kuriose ji yra iš tiesų, o ne paveikslėlyje, kurį pati ir susikūrė. Galva, žinoma, skauda nuo pykčio, nesutikimo ir pasipriešinimo tam, kas jau įvyko. Krūtinėje pašalinome spaudimo pojūtį, ir ji įsileido patirties sėklą. Ašaros (irgi, kaip paaiškėjo, iš gailesčio sau) greit nudžiuvo todėl, kad ateityje laukia galimybė išsivaduoti iš santykių, kuriuose jau seniai nieko tikro nėra, o gal niekada ir nebuvo. Klientė tai situacijai davė vietos jos gyvenime... Netgi padėkojo mintyse, nes jei ne ši neištikimybė, galbūt dar ne vienus metus būtų gyvenusi susikurtoje iliuzijoje apie savo „vyrą“.

Neištikimybė iš kitos pusės – tėra rodiklis į tai, kad žmogus pats išdavė savo nuojautą, intuiciją, širdies balsą, besąlyginės meilės vertybes

Išdavė save, savo savivertę. Tiesiog sau melavo, kol tas melas tapo viešai „apčiuopiamu“.

Neištikimybė „neištinka“ be priežasties. Joje visada dalyvauja du žmonės, o trečias tik uždeda varnelę.

Neištikimybė visada su savimi nešasi melą sau ir kitam nuo pat pirmų akimirkų, o jei ne melą, tai problemas, kurios yra absoliučiai normalus elementas visuose santykiuose, tačiau jos „užmaskuojamos“, vejamos kuo toliau, nesiimama jokių priemonių, arba tai – vartotojiški santykiai („imu–gaunu“), toksiški santykiai, perimti iš matytų santykių tėvų namuose. Variantų daug... tačiau tame nėra nieko sakralaus ir tikrų, nesumeluotų jausmų...

O jei tai ne melas, ne santykių krizės, tai – pasirinkimas

Pasirinkimas, kad kitas žmogus tau nėra prioritetas. Pasirinkimas nedaryti nieko, kad kitas šalia būtų laimingas. Pasirinkimas bėgti nuo užgriuvusių sunkumų. Pasirinkimas „ištuštėjusį“ indą užkeisti nauju.

Neištikimybė – apie tai, kad dviejų žmonių atmosferoje ne viskas gražu, ne viskas harmoninga, neliko ugnelės, neliko energijos, neliko šilumos, neliko kantrybės, o gal niekada nebuvo brandos... Tėra priekaištai, lūkesčiai, aukos pozicija, kaltės permetimas kitam ir pan.

Brandūs žmonės sėdasi, kalbasi, ieško sprendimų, imasi veiksmų ir palieka krizes užnugaryje – vėl laikydamiesi už rankų arba bendru sutarimu oriai pasuka skirtingais keliais be pykčio ir nuoskaudų. Tai brandūs ir tikrų vertybių kupini santykiai...

Brandžiuose santykiuose neištikimybės nėra... nes branda – apie ištikimybę sau. Tai nuskaitoma, tai gerbiama, tai atkartojama santykiuose.