Ramūnas AUŠROTAS: Lietuvos užsienio politika – kas stovi už vairo?

Praeitą mėnesį Lietuvos užsienio politikoje buvo galima stebėti itin įdomų reiškinį

2025 m. gegužės 22 d. 9 ES šalių (Italijos, Danijos, Lenkijos, Lietuvos, Estijos, Latvijos, Austrijos, Belgijos ir Čekijos) vadovai paskelbė atvirą laišką, kuriuo paragino peržiūrėti Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK) interpretaciją migracijos klausimais. Šalių lyderiai teigė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo pateikti teisių konvencijos išaiškinimai apribojo nacionalinių vyriausybių galimybes tvarkytis su nelegalia migracija ir deportuoti nusikaltimus padariusius užsieniečius.

O štai gegužės 27 d. 20 ES šalių, tarp jų ir Lietuva, pasirašė pareiškimą pavadintą „Dėl LGBTIQ+ asmenų pagrindinių teisių pažeidimo Vengrijoje“, kuriuo sukritikavo naujus Vengrijos įstatymus, kuriais uždrausta vieša LGBTQ ideologijos propaganda. Dėl priimto įstatymo neįvyko Budapešto Pride.

Tiek taip vadinamosios „emigrantų teisės“, tiek taip vadinamosios „LGBTQ teisės“ yra to pačio lizdo paukščiai, tos pačio mutavusio liberalizmo išradimas. Ir Lietuvoje, asmenys ginantys taip vadinamąsias „LGBTQ teises“ (vienos lyties asmenų šeimas, lyties keitimą ir pan.) yra tie patys amenys, kurie pasisako ir už neribotą užsienio piliečių teisę įvažiuoti ir gyventi kitoje valstybėje be jokių sąlygų.

Ir šioje vietoje man kyla klausimas, tai kokia yra Lietuvos respublikos užsienio politika, ir kas jai vadovauja?

Nors oficialiai laiško tekstas nėra paskelbtas, iš konteksto akivaizdu, jog kreipimąsi dėl EŽTK Lietuvos vardu pasirašė LR Prezidentas Gitanas Nausėda.

O štai pareiškimą dėl Budapešto Pride, kuris buvo derintas ES Nuolatinių atstovų komiteto (COREPER II) formate* (Sprendžiu iš pareiškimo teksto, pubklikuoto Belgijos nuolatinės atstovybės prie ES puslapyje. [1]), Lietuvos vardu pasirašė Lietuvos ambasadorius prie prie ES Nerijus Aleksiejūnas. Kuris, kiek sprendžiant iš CV, yra buvęs Prezidentės Dalios Grybauskaitės komandos žmogus. Nemanau, jog prieš pasirašant klausimas buvo derintas su Prezidentu ar jo komanda. Veikiau veikta savarankiškai.

Šis politinis epizodukas kalba apie du dalykus: pirmiausiai apie tai, jog Lietuvos užsienio politikoje kairė nežino ką daro dešinė. Pozicijos nėra derinamos.

Tipiškas pavyzdys buvo ir balsavimas PSO Generalinėje Asambėjoje dėl Pandemijų konvencijos

Nei LR SAM, nei URM puslapyje nepavyko rasti jokios informacijos apie Lietuvos poziciją šiuo klausimu. Neradau ir derybinės pozicijos (2023 m. tokia pozicija buvo paskelbta). Toks vaizdas, jog klausimas net nebuvo derintas.

Ir spėju, kad šiuo klausimu nebuvo informuotas ir Prezidentas, nors pritarimas tokiai sutarčiai yra užsienio politikos klausimas, už kurią jis yra atsakingas.

Antra, nesikalbėjimą tarp institucijų užsienio politikoje galima aiškinti ir nematoma politine kova užsienio politikos srityje tarp Prezidento ir „deep state“. Antklodės tampymas šioje srityje buvo iškilęs per praeitą Gitano Nausėdos kadenciją, kai jis nesutiko su I. Šimonytės pretenzijomis į atstovavimą Lietuvai Europos Vadovų Taryboje (EVT). Po to buvo G. Landsbergio nepatvirtinimas į ES komisarus – politinis Prezidento kerštas „deep state“.

Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.