Ramūnas KARBAUSKIS: Ką pamiršo valdžia? Mums reikalinga ne tik stipri kariuomenė ir ginklai

Politikai, kalbėdami apie žmonių saugumą, pamiršo fundamentalius saugumo klausimus

Mums reikalinga stipri kariuomenė, ginklai, NATO sąjungininkų pagalba, bet tai ne viskas.

Visuma, kuri lemia Lietuvos saugumą, yra susijusi ne tik su ginklais ir kariais. Nematydami jos ir kalbėdami apie saugumą, sukuriame tik saugumo iliuziją, todėl dabartinė Lietuvos situacija jau ima priminti pasaką, kai niekas nedrįsta pasakyti, kad karalius nuogas.

Žmonių pasitikėjimas valstybe. Kiek šiandien jis stiprus ir kas jį lemia?

Ką šiai valdžiai pavyko padaryti per šiuos trejus metus – kad žmonės, tapatindami valdžią su valstybe, nusivilia ne konkrečiais politikais ar jų atstovaujamomis partijomis, o Tėvyne, kuri turi sietis su gerove, gera ir saugia aplinka.

Daug pažadų apie orų gyvenimą būta prieš rinkimus, tačiau šiandien negalime pasakyti nei vieno šios valdžios veiksmo, kuris būtų naudingas žmonėms pradedant maisto produktų, dujų, elektros ir šildymo kainomis baigiant vertybiniais klausimais. Atskiro bei labai griežto vertinimo verta ir valdžios formuojama baimės industrija, gąsdinimai, kurie niekuo nesusiję su pasirengimu gintis, kariuomene ir krašto gynyba, bet turi didelį ryšį su valdžios noru išlikti valdžioje ir naudotis valstybės įrankiais, siekiant asmeninės naudos.

Apie kokį pasitikėjimą mes galime kalbėti, kada viešai ginčijasi Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininku Laurynu Kasčiūnu, o to ginčo temos tiesiogiai susijusios su valstybės gynimo planu?

Koks pasitikėjimas, kada pliurpdami apie artėjančią dieną „X“, Seimo dauguma Sauliaus Skvernelio pagalba bando sugriauti Lietuvos Prezidento autoritetą, Seime kurdami komisiją, kuri nagrinės taip vadinamo pranešėjo informaciją?

Apie kokį pasitikėjimą galima šnekėti, kada po pasikėsinimo į visuomenės ramybę, kai buvo grasinama susprogdinti mokyklas ir darželius, valdžia tegalėjo pasakyti, jog nekreipkite dėmesio. Į ką nekreipti dėmesio ? Į tai, kad mokyklų ir darželių perimetras yra visiškai nesaugus, jog prie mūsų vaikų ir anūkų gali prieiti narkotikų prekeiviai, ką jau bešnekėti apie kažkokių sprogstamų medžiagų atnešimą.

Vietoje diskusijų, kaip padaryti mokyklas saugesnėmis, Seime balsavimas pasakojimo vaikams apie LGBT

Labai gerai situaciją iliustravo vienos mokyklos evakuacija, kai ant stogo buvo pamatytas kažkoks ryšulys, kuris pasirodo ten gulėjo n metų po mokyklos remonto. Ir ką valdžia pasakė žmonėms po viso šito, o gi pranešė, jog reikia leisti vaikams pasakoti apie LGBT+. Tam Seimas net balsavimus padarė. Vietoje to reikėjo nedelsiant sudėlioti veiksmus, kaip mokyklų ir darželių perimetrą paversti saugiu. Bet tas nebuvo padaryta ir nebus daroma, jei žmonės nesimobilizuos ir neperrinks valdžios į tuos, kuriems iš tiesų rūpi valstybės saugumas plačiąja prasme, pradedant saugumu prie mokyklų, baigiant piliečių sveikata, finansinė gerove ir tikėjimu valstybe.

Domeikavoje prie pat mokyklos planuojama įkurdinti bausmių dar nebaigusius kaliniai

Apie kokį pasitikėjimą galima kalbėti, kada Kauno rajone esančios Domeikavos gyventojams pranešama žinia, jog prie pat mokyklos atsiras „Pusiaukelės namai“, ten bus perkelta probacijos tarnyba, kur dar nebaigę bausmių kaliniai gyvens paskutinius savo termino metus, ar jau anksčiau išleisti į laisvę turės registruotis. Žmonės apie tai sužinojo po fakto, nors Konstitucijoje labai aiškiai parašyta, kad visuomenė turi būti informuota. Ką apie valstybę ir valdžią mano tie keli tūkstančiai Domeikavos gyventojų, kurie supranta, jog jų šeimų gerovei ir saugumui sukūrė grėsmę jų pačių valdžia?

Karo pabėgėlių iš Ukrainos srautus suvaldyti padėjo savanoriai ir savivaldybės, o ne valdžia

Kalbėdami apie saugumą ir pasitikėjimą visi pamiršo planus, kurie „įsijungtų“, iškilus įvairioms nelaimėms ar grėsmėms. Ar vėl valdžia tikėsis, kad viskas kažkaip išsispręs savaime ir sakys, jog nereikia jaudintis, institucijos viskam pasiruošusios? O kur jos buvo, kada prasidėjo Rusijos agresija į Ukrainą ir į Lietuvą paplūdo karo pabėgėliai iš Ukrainos? Jei ne savanoriai ir savivaldybės mums šiandien būtų didelė gėda, ne tik prieš ukrainiečius, bet ir prieš pačius save.

Lapkričio mėnesį patvirtintas valstybės gynimo planas

Džiugu, kad jame pagaliau užsimenama apie žmonių, visuomeninių organizacijų, verslo įsitraukimą į valstybės gynimą. Bet tai vyksta kasdien ir dabar, be jokio plano.

Nes verslas, organizacijos, bendruomenės šiandien geriau nei valdžia supranta, kad kiekvieno valstybės piliečio gerovė yra didžiausias ginklas prieš bet kokią agresiją. O ką tuo metu daro valdžia? Pradeda kariauti su Kinija, griauti santykius su kaimynėmis Lenkija ir Latvija, grasina didinti mokesčius piliečiams, taip jiems didindama nepasitikėjimą ateitimi, o verslui – nenorą investuoti Lietuvoje.

Reikia nustoti kurti baimes, įtampas, o pradėti dirbti žmonėms

Kalbant apie pasirengimą ginti šalį, nereikia gąsdinti žmonių visuotine karine prievole, o galvoti, kaip stiprinti pilietinį patriotinį švietimą mokyklose, stiprinant istorijos žinias, meilę lietuvių kalbai, kaip karinio rengimo kursus integruoti į universitetų ir kolegijų studijas bei kt. Kiekvienas pilietis turi žinoti savo vietą, ką jis darys, jei ateitų tokia diena. Taip pat kiekvienas pilietis turi žinoti, ką jis ir kodėl gina. Jis juk gins valstybę, jos simbolius ir atributus, kurie reiškia laisvę, namus, šeimą, kas iš tiesų yra tikra ir fundamentalu...

Ši valdžia pamiršo, kad už karių, tankų, ginklų stovi žmogus, kuris, nepaisant jo amžiaus, neturi nei trupučiu abejoti savo šalimi. Valstybė su suskaldyta visuomene, kurioje vyrauja valdžios manipuliacijos piliečiais ir kuriama baimė, niekada nebus saugi. Reikalas tas, kad mūsų saugumo dalis yra tai, kaip mes jaučiamės, kiek viešoji erdvė mums yra sava, nežeidžianti ir motyvuojanti. Deja, bet valdžia nemato negatyvo, kuris gimsta ne tik iš jos (ne)kompetencijų, bet ir jos tikslų. Be to ši valdžia negeba to susieti su žmonių nusivylimu valstybe, augančia emigracija. O gal mato ir to siekia sąmoningai?