Sankcijos neveikia – Vakarai ir toliau slapta perka rusišką naftą

Rusiška nafta perkama, bet apie tai nutylima

Vakarai siekia sustabdyti Rusijos pradėtą karą Ukrainoje, tačiau politikų garsios ir skambios kalbos apie sankcijas karą pradėjusiai valstybei ir jos energetikos išteklių atsisakymą, pasirodo, neretais atvejais yra tiesiog deklaratyvios ir neturinčios nieko bendro su realybe.

Kol vienos šalys veržiasi diržus dėl degalų, dujų ir kitų žvėriškai išaugusių energetinių resursų kainų atsisakius jų importo iš Rusijos, kitos šalys patyliukais ir toliau pumpuoja į savo venas ne ką kitą, o tą pačią rusišką naftą, tik gudriai pakeitę jos pavadinimą.

Rusišką naftą sumaišę su kitos kilmės šalies nafta, jie staiga gauna „latvišką“ ar kokį kitokį naftos mišinį ir taip apeina visus draudimus bei bet kokias sankcijas. Norvegijoje dėl tokio rusiškos naftos „legalizavimo“ jau rengiami net boikotai uoste.

Europa nuo rusiškų energetikos šaltinių yra ypač priklausoma, o ir globaliame kontekste rusiška nafta sudaro 5–10 proc. naftos rinkos [1].

JAV dar kovo pradžioje, praėjus kelioms savaitėms nuo karo Ukrainoje pradžios, paskelbė embargą rusiškoms dujoms, anglims bei naftos produktams [2].

Tačiau, Europa tokių žingsnių realiai žengti nėra pajėgi. Europos priklausomybė nuo Rusijos energijos išteklių susiformavo per dešimtmečius ir nutraukti jos per keletą savaičių ar net mėnesių tikrai nepavyks [3].

Nors šiuo metu daugelis Europos šalių ir didžiųjų kompanijų stengiasi, kad jų gaminamuose produktuose nebūtų rusiškų priemaišų, tačiau realiai rusiški energijos ištekliai sudaro maždaug trečdalį viso Europos Sąjungos (ES) kuro balanso.

Lietuvoje situacija kitokia: Baltarusijoje ir Rusijoje pagaminti degalai į Lietuvą beveik nebetiekiami jau apie porą metų.

Vakarams susiduriant su būtinybe keistis ir vis labiau atsiriboti nuo rusiškų energijos šaltinių, pastebima prieštaringa realybė.

Rusiškos naftos produktų krovinys gali būti nelaukiamas Europos uostose, tačiau mišiniai su rusiškos naftos priemaišomis yra sėkmingai perkami kaip niekada anksčiau.

Veidmainiška „Shell" pozicija

Naftos milžinė „Shell" kovo pradžioje paskelbė jog traukiasi iš Rusijos rinkos bei atsiprašo už tai, kad karui prasidėjus dar kurį laiką pirko pigesnę rusišką naftą [4].

Energetikos milžinė taip pat pranešė uždarysianti visas savo degalines Rusijoje bei stabdysianti kitas tiekiamas paslaugas šalyje.

„Shell“ paviešino, jog pasitraukdama iš Rusijos rinkos ir sustabdydama rusiškos naftos pirkimą patirs bent 5 mlrd. JAV dolerių vertės nuostolių.

Nors įmonė ir žadėjo nebepirkti naftos iš Rusijos, tačiau sutartys, pasirašytos iki invazijos į Ukrainą ir toliau yra vykdomos.

Tačiau, atrodo, kad siekiant išvengti galimo visuomenės pasmerkimo ir kritikos strėlių, „Shell" ir toliau prekiauja rusiškos naftos ir kitų produktų mišiniu, tačiau daro tai slapta.

Taip yra parduodami bareliai naftos, kuriuose produkto iš Rusijos yra maždaug 49,99 proc. Kiti 50,01 proc. gaunami iš kitur, o pagal tarptautinius įstatymus, toks naftos krovinys techniškai nėra laikytinas rusiškos kilmės.

Šis sumanus, bet visuomenę klaidinantis būdas naftos kompanijoms leidžia išsisukti nuo atsakomybės bei įsipareigojimų nebepirkti ir nebeprekiauti rusiška produkcija.

Iš esmės taip besielgiančios kompanijos nepažeidžia nei sankcijose numatytų normų, nei valstybinių bei tarptautinių įstatymų. Juk Europa priešingai nei JAV, rusiškai naftai nėra paskelbusi embargo.

Tai reiškia, kad naujai „išrastų“ kuro mišinių pardavimai vyksta laisvai, valstybėms žinant, tačiau sumaniai nutylint šią informaciją ir siekiant nutildyti ir taip įsiaudrinusius piliečius, kurių dalis nori, kad energetikos prekyba su Rusija būtų visiškai nutraukta.

„Shell" ir kitų naftos bendrovių praktika sumaišyti naftos produktus tampa patogia, bet neskaidria priemone bendrovėms viešai sakyti viena – jog atsisako rusiškų gaminių, tačiau praktikoje – daryti kitą ir toliau pirkti rusišką naftą.

„Shell" atveju, bendrovė net pakeitė vadinamąsias bendrąsias sutarčių sąlygas, kad būtų galima naudoti rusišką mišinį. Naujosiose sąlygose teigiama:

„Šio pasiūlymo sąlyga ir bet kurios sudarytos sutarties sąlyga yra ta, kad pardavėjo parduodamos ir tiekiamos prekės neturi būti Rusijos Federacijos (RF) kilmės ir neturi būti pakrautos RF ar iš jos gabenamos. Prekės laikomos „RF kilmės", jei jos pagamintos RF arba jei 50 % ar daugiau jų turinio (pagal tūrį) sudaro medžiagos, pagamintos RF" [5].

Gandai apie latvišką mišinį

Pastarosiomis savaitėmis pasirodo vis daugiau pranešimų apie „latvišką mišinį" – naują naftos produktą, kurio kilmė nėra iki galo aiški. Manoma, kad pasitelkus „latvišką mišinį" yra apeinamas būdas pirkti rusišką produktą.

Įprastai tokia prekyba vyksta iš Primorsko, Rusijos naftos eksporto miesto netoli Sankt Peterburgo. Produktas keliauja į Ventspilį, Latvijos uostą. Ten ir vyksta numanomas maišymas [6].

Žinoma, Latvija nėra vienintelė vieta, kurioje vyksta tokie procesai. Maišymas vyksta ir Nyderlanduose, ir tiesiog atviroje jūroje: rinkos ekspertai tokią praktiką vadina tiesiog produkto perkėlimu iš laivo į laivą.

Daugeliui rinkos dalyvių „latviškas mišinys“ – tiesiog trumpinys, reiškiantis bet kokį mišinį, kuriame yra rusiškos naftos priemaišų. Iš esmės, net nėra svarbu, kur mišinys buvo sumaišytas: esmė, kad jame vis tiek bus rusiško produkto.

Tokia praktika tikrai nėra nauja ir pradėta vystyti tik šio karo akivaizdoje. Analogiškai elgėsi Iranas ir Venesuela, kai dėl įvairių tarptautinių sankcijų buvo draudžiami jų naftos produktai [7].

Tuomet Tolimuosiuose Rytuose sparčiai išplito Malaizijos arba Singapūro mišinys. Tačiau, dalis ekspertų stebisi, kad tokia įtakinga naftos kompanija kaip „Shell" įsivėlė į tokį naftos detektyvą.

„Shell" žadėjo laipsnišką pasitraukimą iš Rusijos ir prekybinių santykių su šia šalimi nutraukimą, tačiau net ir 49,99 % rusiško produkto naudojimas kelia abejonių dėl įmonės sąžiningumo.

Tai ypač svarbu atsižvelgiant į tai, kad ne visos naftos įmonės pasekė „Shell“ keliu. Pavyzdžiui, Prancūzijos „TotalEnergies SE“ teigia, kad joks krovinys „visiškai ar iš dalies kilęs iš Rusijos“ negali sulaukti kažkokių išimčių [8].

Ispanijos bendrovė „Repsol SA“ taip pat teigia, kad rusiškų produktų visiškai nenaudoja.

Vis tik turtingos naftos kompanijos vertybinę politiką taiko pagal savo supratimą, bet itin lanksčiai. Pavyzdžiui, „Intercontinental Exchange Inc.“ leidžia prekiauti bet kokios kilmės produktais.

Būtent tokie įsipareigojimų ar bent jau viešų pasižadėjimų apėjimai parodo, kaip sunku vieningai pritaikyti net ir bendrai priimtas sankcijas.

Išaugę naftos pardavimai

Pastaraisiais mėnesiais Rusija padidino naftos tiekimo apsukas. „TankerTrackers.com“ duomenimis, naftos eksportas iš Rusijos uostų į Europos Sąjungos valstybes nares, kurios istoriškai buvo didžiausios rusiškos naftos pirkėjos, balandžio mėn. išaugo iki 1,6 mln. barelių per dieną.

Įdomu ir tai, kad iš Rusijos uostų vis dažniau gabenama nafta, kurios paskirties vieta nežinoma.

„TankerTrackers.com“ duomenimis, balandį į krovininius laivus naftai gabenti, be iš anksto nurodyto maršruto buvo pakrauta daugiau nei 11,1 mln. barelių naftos. Tai yra daugiau nei į bet kurią šalį, kurios kryptis nurodoma. Ir toks kiekis naftos, išplukdamas be nurodytos krypties, yra gerokai didesnis nei prieš Rusijos invaziją į Ukrainą [9].

Aktyvistai priešinasi

Apie rusiškos naftos pirkimą sužinoję aktyvistai nėra patenkinti. Štai „Greenpeace Nordic“ aktyvistai baidarėmis ir valtimis blokuoja naftos tanklaivį „Ust Luga“, neleisdami jam iškrauti tūkstančių tonų rusiškos naftos į uostą [10].

Tokia taiki akcija vyksta prie Oslo fiordo, Slagentangeno naftos uoste, priklausančiame „Esso“, JAV „ExxonMobil“ Norvegijos filialui.

Tokia blokada aktyvistai ragina Norvegijos vyriausybę uždrausti rusiško iškastinio kuro importą ir reikalauja, kad „Esso“ nutrauktų sutartis dėl iškastinio kuro pirkimo iš Rusijos karo metu.

„Nafta yra ne tik klimato krizės, bet ir karų bei konfliktų priežastis", – teigia vienas iš aktyvistų.

Aktyvistai valtimi prisikabino grandinėmis, kad neleistų laivui „Ust Luga“ įplaukti į prieplauką ir išsikrauti. Aktyvistai yra „apsiginklavę“ plakatais su užrašais „Nafta kursto karą“, „Nustokite remti karą“ ir „Karui ne“.

Tačiau, abejojama, ar Norvegijos valdžia iš tiesų atkreips dėmesį į tokį protestą. Akivaizdu, kad sprendimai yra priimami bendru Europos lygiu, o dalis žemyno lyderių bet kokia kaina sieks išsaugoti priėjimą prie rusiškų energijos išteklių.