Siaubo sodas Suomijoje: trapi riba tarp makabriškumo ir meno

Menas mus turi paveikti, tačiau kartais jis gąsdina

Menas kartais sukrečia. Juk pro eilinį portretą, skulptūrą ar fotografijas dažnai praeiname, mūsų emocinė pusė tampa nepaliesta ir nesudominta. Vis tik, išvydus kažką itin groteskiško, mes sustojame: galbūt paveiksle vaizduojamos itin brutalios viduramžių scenos, o gal nuotraukoje užfiksuota žiauri šių laikų realybė? Nors kartais galime nenorėti sau tau pripažinti, smurtas, žiaurumas, kraujas ir mirtis mus gali dominti žymiai labiau nei įprastai teigiamomis laikomos emocijos.

Vis tik, tai nereiškia, kad smurtas yra vertas meno kainos, o vienintelis būdas sudominti visko mačiusią, o kartu ir emociškai atbukusią masę yra siekti ją išgąsdinti. Juk ne visi šiurpūs, kartais net sunkiai paaiškinami reiškiniai ar objektai yra menas, tiesa? Kai kuriais atvejais, meniškumu dangstomi gana neįprasti individų pomėgiai, nuokrypiai, o gal ir nusikaltimai.

Gana netikėta istorija jau ne vienerius metus domina Suomijos gyventojus. Farikaloje, nedideliame kaimelyje prie Rusijos sienos buvo atrastas tikrai netradicinis sodas. Ši ramybės oazė ilgą laiką priklausė dar 1944-ais gimusiam skulptoriui Veijo Ronkkonenui, kuris, nors ir ilgus metus gyveno kaimelyje, draugų čia neturėjo: buvo visiškas atsiskyrėlis, o jo gyvenimas bei kasdienybė daugeliui buvo tikra paslaptis.

Vis tik, po atsiskyrėlio skulptoriaus mirties, būtent teritorijoje, kurioje jis gyveno ir buvo atrastas sodas, kuriame stovėjo gausybė neįprastų skulptūrų. Didžiulėje teritorijoje už tariamo menininko namo ir šalia esančiame miške buvo aptikta per 500 vieniems itin meniškų ir įtraukiančių, kitiems tiesiog šiurpą keliančių skulptūrų [1].

Skulptūrų žmogiškumas stebina: jų burnose atrasti net tikri dantys

Po V. Ronkkoneno mirties jo žemė bei namas buvo nupirktas vietos verslininko. Šis iš pradžių net nežinojo apie paslaptingąjį sodą ir šimtus išgąstį keliančių skulptūrų. Apie tokį „muziejų" po atviru dangumi, naujasis teritorijos savininkas pranešė vietos valdžiai. Vietos kultūrininkai apžiūrėjo skulptūras ir neva pastebėjo jų meninę vertę bei potencialą.

Taigi taip privati teritorija tapo tam tikru muziejumi, į kurį per metus užsuka tūkstančiai turistų. Tiesa, ir pats savininkas aktyviai įsitraukė į šio muziejaus veiklą ir, regis, džiaugiasi, kad įsigijo tokį neįprastą pirkinį. Vis tik, nors žmonės ir plūsta apžiūrėti naujoviško suomiško meno, pačios skulptūros kelia daugybę klausimų.

Daugelis, itin žmogų primenančių figūrų, yra pavaizduotos atliekančios kokią nors jogos pozą arba sportuojančios. Tačiau labiausiai sukrėsti gali tai, kad kai kurių skulptūrų burnose yra įstatyti visiškai tikri žmogaus dantys. Dar didesnį siaubą gali įvaryti ir tai, kad šios skulptūros kalba. Tiksliau, jose yra įtaisyta audio sistema ir jos gali leisti atitinkamus garsus.

Mene užlėptas nusikaltimas ar tiesiog laki fantazija?

Iš kur senasis skulptorius gavo tikrus žmogaus dantis ir ar tai kažkaip buvo susiję su atsiskyrėlišku jo gyvenimo būdu? Į tai atsakymo nerasta, o metams bėgant, daugeliui, atrodo, šis klausimas ir neberūpi. Kiekvienas tikriausiai susikuria savitas versijas. Galbūt ekstremalių pojūčių labiau pasiilgę žmonės įsivaizduoja, kad senasis teritorijos savininkas užsiėmė nusikalstamomis veikomis būtent dėl savojo meno. Kiti, galbūt mato tik vienišą žmogų, kuris savo fantazijas išreiškė būtent taip.

Iš tiesų, realios žmogaus kūno dalys naudojamos mene tikrai neturėtų kažko stebinti. Dar amžiais atgal, senieji Australijos bei Tasmanijos gyventojai naudojo žmogaus kraują, tapydami uolose ant sienų. Naujesniais laikais, 2012-ais, Niujorke išgarsėjo Vincentas Castiglias, kuris išsiskyrė ne didžiuliu talentu, tačiau būtent dėl to, kad tapė savo krauju [2]. Tuomet menininkas teigė, kad būtent savo kraujo naudojimas jam padeda pajusti tai, ką kuria ir sukuria itin intymų ryšį su savuoju menu. Vis dėlto, ne kiekvienas norėtų prie tokių kūrinių prisiliesti ar tuo labiau, pasikabinti juos savo namuose.