Siūloma labiau apsaugoti pakrantes: didėtų saugomas plotas, bet mažėtų administracinė našta savininkams

Pakeitus galiojančią tvarką būtų sustiprinta ekosistemų apsauga

Aplinkos ministerija, siekdama sustiprinti vandens telkinių ir pakrančių ekosistemų apsaugą, ketina supaprastinti pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarką. [1] Aplinkos ministerija siūlo, jog reikėtų įvesti fiksuotus apsauginių pakrantės juostų dydžius ir padidinti minimalų apsauginių pakrantės juostų plotį. Taip pat tikimasi, jog tinkamai pakeitus tvarką, kartu sumažėtų administracinė našta, tenkanti žemės savininkams ir asmenims bei įmonėms, vykdančioms ūkinę veiklą.

Jei dabartiniai svarstymai būtų sėkmingai pritaikyti praktikoje, minimalus pakrantės apsaugos juostos dydis būtų padidintas visiems vandens telkiniams be jokių išimčių. Tiesa, kol kas nėra nuspręsta, koks turėtų būti naujasis dydis. Pasak mokslininkų, Lietuvoje reikėtų siekti, jog minimalus pakrantės apsaugos juostos plotis vandens tėkmėms būtų ne mažesnis nei 10 metrų. Ekspertai mano, jog tokio dydžio juosta sėkmingai sulaikytų paviršinį azoto junginių nuotėkį, todėl būtų pakankama.

Palyginus su dabartiniais apsaugos reikalavimais, jie pakistų itin ženkliai. Šiuo metu minimalūs pakrantės apsaugos juostos dydžiai siekia vos 2,5 m. Specialistai tikina, jog toks dydis yra per menkas ir negali užtikrinti, jog vandens telkiniai būtų pakankamai apsaugoti nuo taršos.

Du trečdaliai Lietuvos vandens telkinių nėra geros būklės

Dėl tokio mažo minimalaus pakrantės apsaugos juostos dydžio kyla daug problemų ar net pavojų lietuviškai ekosistemai. Pavyzdžiui, per maža apsauga negali efektyviai sulaikyti biologinių medžiagų, skatinančių vandens telkinius užželti pertekline vandens augalija ir sparčiau nykti.

Deja, nors saugomų teritorijų įstatyme kaip vienas iš punktų yra įrašytas ir tikslas, kad būtų užtikrintas pavojingų medžiagų patekimas į vandens telkinius ir būtų išsaugotas pakrančių ekosistemų stabilumas, dabartinė situacija vargiai atitinka išsikeltus tikslus. Apskritai, remiantis valstybinio monitoringo rezultatais, net maždaug du trečdaliai Lietuvos ežerų bei upių šiuo metu neatitinka geros būklės kriterijų. O viena didžiausių priežasčių, teršiančių vandens šaltinius, yra žemės ūkio tarša. Deja, laikui bėgant ši problema ne tik nemažėja, bet netgi vis labiau gilėja ir pastebimas vis didesnis neigiamas poveikis šalies gamtai.

Tiesa, nors planuojami pakeitimai gali ženkliai prisidėti prie geresnės vandens telkinių būklės, kol kas nėra žinomi detalesni planai ir ar jie tikrai bus priimti. Tačiau Aplinkos ministerija tikina, jog detalesnė informacija ir visi susiję sprendimai bus pateikiami vietai, kai bus pilnai parengtas Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo pakeitimo projektas.

Tvarką norima keisti ir dėl kitų priežasčių

Keičiant dabartinę tvarką ruošiamasi ir papildomiems pokyčiams. Pavyzdžiui, šiuo metu svarstoma atsisakyti polinkio kampo apskaičiavimo ir drauge įvesti nuo kranto linijos nustatomus fiksuotus pakrančių juostų dydžius. Tai nėra didelė naujiena, nes tokią pačią praktiką taiko kaimyninės šalys. Be to, ekspertų nuomone, dabartinis skaičiavimo mechanizmas yra per sudėtingas ir apsunkina padėti, nes žemės savininkai bei įmonės patys nesugeba be klaidų įvertinti kokį juostos plotą turėtų taikyti.

Iš tikrųjų, tai net nėra tik žemės savininkų problema, nes dėl dabartinės tvarkos skundžiasi ir aplinkosaugos, žemės naudojimo valstybinę kontrolę vykdantys pareigūnai, projektuotojai, matininkai bei žemėtvarkininkai. Pagal dabartinę praktiką pakrantės apsaugos juostos plotis skirstomas atsižvelgiant į paviršinio vandens telkinio dydį bei pakrantės žemės paviršiaus vidurinį polinkio kampą. O kampo nustatymui būtini geodeziniai matavimo įgūdžiai, nes net ir vieno laipsnio skirtumas ženklai pakeičia pakrantės apsaugos juostos plotį - jis gali būti net dvigubai ar trigubai didesnis/mažesnis. Tad supaprastinus tvarką sumažėtų finansinės išlaidos ir administracinė našta.

Be to, yra ir dar kita svari priežastis, kodėl visus šiuos pakeitimus reikėtų inicijuoti kuo greičiau. Aplinkos ministerija rašo, jog tai skatina:

<...> Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nuostatos, pagal kurį, nuo 2023 m. visos teritorijos, kurioms taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, turėtų būti įtrauktos į specialiųjų žemės naudojimo sąlygų registrą. Aplinkos ministerija turės visai šalies teritorijai parengti skaitmeninį žemėlapį su aiškiai nustatytomis paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų ribomis.

Deja, dabartinis pakrančių apsaugos juostų nustatymas yra pernelyg probleminis, nes būtina individualiai įvertinti vietovės situaciją, pasitelkiant geodezinius matavimus. Tai stipriai išpūstų planuojamo žemėlapio parengimo išlaidas, tad logiškiau yra tiesiog pakeisti tvarką ir taip išvengti nepagrįstai didelių investicijų.

Manoma, jog pakeitus dabartinius principus ir parengus skaitmeninį žemėlapį bus pasiekta reikšmingų pokyčių. Aplinkos ministerijos teigimu, tai leis ekonomiškiau ir efektyviau vykdyti valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę, padės sumažinti administracinę naštą privačiame ir valstybiniame sektoriuose, o svarbiausia - bus sumažintas antropogeninės veiklos neigiamas poveikis kraštovaizdžiui ir paviršiniams vandens telkiniams.