Skaitmeninis ID Europoje: pažangos ženklas ar kelias į visuotinį stebėjimą?

Europos Sąjungos skaitmeninė piniginė: žada patogumą, bet kelia klausimų dėl laisvės ribų

Europos Sąjungoje toliau įgyvendinamas vadinamasis eIDAS 2.0 projektas, pagal kurį iki 2026 metų pabaigos visos valstybės narės turės pasiūlyti savo piliečiams ir verslams nemokamą skaitmeninės tapatybės-piniginės programėlę. Ši programėlė leis telefone saugoti ir dalytis asmens dokumentais, tokiais kaip pasas, vairuotojo pažymėjimas, mokslų diplomas ar mokesčių informacija [1].

Oficialiai teigiama, kad naudojimasis ja bus savanoriškas, tačiau realybėje daugelis paslaugų tiekėjų, įskaitant bankus, nuo 2027 metų privalės ją priimti. Nors projektas pristatomas kaip žingsnis į saugesnį ir paprastesnį gyvenimą, dalis visuomenės jį vertina su atsarga.

eIDAS 2.0 sistema veikia decentralizuotu principu, remiasi viešaisiais raktais ir vadinamąja savarankiškos tapatybės (SSI) koncepcija, leidžiančia vartotojui valdyti savo duomenis. Tačiau skeptikai atkreipia dėmesį, kad nors duomenys techniškai saugomi telefone, visos sistemos priežiūra ir standartizacija lieka Europos Komisijos rankose, o tai gali reikšti, kad reali duomenų kontrolė vis tiek priklausys Briuseliui.

Baltijos šalys – Estija, Latvija ir Lietuva – yra tarp pažangiausių šioje srityje. Estija jau du dešimtmečius taiko savo eID sistemą, leidžiančią balsuoti, pasirašyti dokumentus ar naudotis viešosiomis paslaugomis. Šiandien skaitmeninę tapatybę naudoja 99 procentai estų.

Lietuva ir Latvija dar tik prisitaiko prie eIDAS 2.0 reikalavimų, tačiau ir čia procesas vyksta decentralizuotai, su duomenų saugojimu vartotojų įrenginiuose. Kitaip nei Jungtinėje Karalystėje, šiose šalyse naudojimasis sistema išlieka visiškai savanoriškas.

Jungtinė Karalystė žengia toliau: skaitmeninė tapatybė privaloma visiems gyventojams?

Tuo metu Jungtinė Karalystė nusprendė eiti savitu keliu ir dar toliau – 2025 metų rudenį paskelbtas planas iki 2029 metų įdiegti privalomą nacionalinę skaitmeninę tapatybę, GOVUK Wallet, vadinamą „Brit Card“. Ši sistema, paremta mobiliosios programėlės principu, taps būtina visiems šalies gyventojams, siekiant patvirtinti teisę dirbti ar naudotis viešosiomis paslaugomis [2].

Vyriausybė teigia, kad naujoji sistema padės kovoti su neteisėtu įdarbinimu, palengvins prieigą prie sveikatos apsaugos, švietimo ir socialinės paramos. Ministro pirmininko teigimu, „saugos ir kontroliuojamos migracijos siekis yra teisėtas reikalavimas, kurį ši vyriausybė įgyvendina“.

Tačiau kartu su pažadais apie efektyvumą kyla ir nerimas: daugiau nei 2,5 milijono žmonių jau pasirašė peticiją prieš šį projektą, teigdami, kad tai – „žingsnis į visuotinį stebėjimą ir skaitmeninę kontrolę“.

Skirtingai nei ES, kur kiekviena valstybė kuria savo decentralizuotą sprendimą, Jungtinės Karalystės sistema bus visiškai centralizuota. Jos pagrindą sudarys „GOV.UK Wallet“, valdoma tiesiogiai vyriausybės institucijų. Duomenys bus laikomi valstybės serveriuose, o tapatybės patvirtinimui bus naudojami biometriniai duomenys, tokie kaip veido atpažinimas.

Nors oficialiai teigiama, kad policija negalės reikalauti parodyti šio dokumento, o sistema nebus „sekimo įrankis“, kritikai abejoja, ar tokie pažadai išliks, kai duomenų bazės bus visiškai vyriausybės kontroliuojamos.

Lietuva jau žengė šį kelią: „galimybių pasas“ kaip visuomenės kontrolės repeticija?

Kai šiandien kalbame apie skaitmenines tapatybes, daugelis lietuvių mano, kad tai tolima Europos Sąjungos iniciatyva ar britų eksperimentas. Tačiau iš tiesų mūsų šalis šį kelią jau yra išbandžiusi – tik kitu pavadinimu. 2021 metais Lietuvoje įvestas „galimybių pasas“ tapo pirmuoju masiniu bandymu sukurti skaitmeninės kontrolės sistemą, kurioje piliečio teisės priklausė nuo QR kodo ekrane [3].

Tuomet tai buvo pristatyta kaip laikina priemonė – siekis valdyti pandemiją, skatinti vakcinaciją ir atverti ekonomiką. Tačiau, pažvelgus iš laiko perspektyvos, daugelis pripažįsta, kad galimybių pasas veikė kaip pilnas socialinės prieigos valdymo modelis: vieni galėjo laisvai lankytis restoranuose, keliauti, dirbti, o kiti – ne.

Būtent tada atsirado žmonių, sakiusių, kad tai skaitmeninio ID pradžia, pirmas realus bandymas patikrinti, kaip visuomenė reaguos į sistemą, kuri gali nustatyti, kas „įleidžiamas“ į visuomeninį gyvenimą, o kas – ne. Tąkart daug kas juokėsi iš šių teiginių, vadino juos sąmokslo teorijomis.

Bet šiandien, kai Europos Komisija oficialiai įpareigoja šalis kurti skaitmeninės tapatybės pinigines, kai kalbama apie jų integravimą į sveikatos, švietimo ir finansų sistemas, viskas ima atrodyti kaip natūrali sekanti stadija. Pandemijos laikais išbandytas modelis tapo technologiniu ir psichologiniu precedentu – žmonės išmoko parodyti kodą, atsisiųsti programėlę, paklusti sistemai, kad gautų teisę būti „aktyviais piliečiais“.

Iš patogumo į priklausomybę: kai technologijos perima pilietines teises

Didžiausia šiuolaikinio žmogaus klaida – tikėti, kad kontrolė visada ateina prievarta. Iš tikrųjų ji dažniausiai ateina per patogumą. Lygiai taip, kaip „galimybių pasas“ buvo pateiktas kaip raktas į laisvę, taip ir skaitmeninė tapatybė šiandien pristatoma kaip būdas „supaprastinti gyvenimą“. Ar tikrai?

Skaitmeninės tapatybės idėja Europoje nėra nauja. Tokios šalys kaip Estija ar Danija ją taiko jau daugelį metų, o piliečiai džiaugiasi patogumu. Didžiausias pavojus slypi ne technologijoje, o jos panaudojime. Kai vis daugiau paslaugų tampa pasiekiamos tik per skaitmeninę tapatybę, „savanoriškumas“ gali tapti tik formaliu terminu. Kai kurie ekspertai įspėja, kad ilgainiui žmonės, atsisakantys naudotis skaitmenine pinigine, gali būti eliminuojami iš pilnaverčio socialinio ir ekonominio gyvenimo – nuo banko paslaugų iki kelionių.

Lietuvoje jau dabar turime sistemą, leidžiančią jungtis prie valstybinių paslaugų, naudoti elektroninį parašą, pateikti deklaracijas ar gauti medicininius duomenis. Iš esmės, tai jau yra nacionalinė skaitmeninė tapatybė, tik be privalomumo. Tačiau jei rytoj valdžia pareikštų, kad be šios e-tapatybės negalima naudotis „Sodra“, poliklinikos registracija ar banko paslaugomis – ar visuomenė pasipriešintų? Greičiausiai ne.

Technologiškai viskas tam jau paruošta: asmens dokumentų programėlė telefone, integracija su mokesčių sistema, e. sveikata, elektroninis parašas, SmartID. Tai tarsi mozaika, kuriai tetrūksta paskutinės detalės – universalaus skaitmeninio paso. Tada visi duomenys, nuo sveikatos įrašų iki bankinių sandorių, atsidurs vienoje ekosistemoje. Oficialiai – dėl „patogumo“. Realistiškai – dėl visiško duomenų sujungimo, kuris atveria kelią sekimui, socialiniam vertinimui, galbūt net elgesio kontrolei.

Kol kas atsakymas ramina – viskas „savanoriška“. Bet tą patį girdėjome ir 2021-aisiais. Kol vieną rytą be QR kodo negalėjai nusipirkti kavos.