Skyrybos: girdėkime savo vaikus

Tėvų skyrybos – žala vaikams

Skyrybos – iš tiesų ganėtinai sudėtingas, labai painus ir itin nemalonus dalykas. O vaikams ypač sunku susitaikyti su tėvelių skyrybomis ir visu tuo nedėkingu laikotarpiu, kuris gali užtrukti ilgiau, nei iš pradžių buvo tikimasi. Skyrybos dažnai įvyksta pačiu netinkamiausiu, netikėčiausiu momentu ir sukrečia taip, kad nuo to atsigauti reikia labai daug laiko. Tiek tėvams, tiek vaikams.

Skiriantis tėvams, vaikas gali patirti ir didelę baimę, ir netikėtumą, ir netgi traumą. Teigiama, kad vaikai, augantys su abiem tėvais, yra sveikesni, nei augantys su vienu iš tėvų. Tačiau jeigu šeimoje nuolat vyksta konfliktai, nesutarimai ir panašios rietenos, vaikams tai tikrai ne į gera. Psichologiniai tyrimai atskleidė: konfliktai ir emocinė įtampa namuose vaikams padaro daug daugiau žalos negu skyrybos, nes po skyrybų vaikas išlaiko bent minimalų ryšį su abiem tėvais [1].

Vyresni vaikai supranta, kad kitaip jau nebus ir yra linkę kuo atviriau rodyti pyktį, liūdesį, sumažėja jų motyvacija kažką daryti, bei, žinoma, blogėja mokymosi rezultatai. O, va, mažieji yra linkę kaltinti save, neva tai dėl jų kaltės skiriamasi, kad jie, vaikai, kažką padarė ar pasakė neteisingai, kas turėjo įtakos skyryboms. Ir kaip sunku vaikui išaiškinti, kad jis tikrai dėl tokios susiklosčiusios situacijos nekaltas. Mažiesiems sutrinka ir miego režimas, ir mityba, jie gali pradėti šlapintis naktimis į lovą, žinoma, neapsieinama ir be agresijos ar pykčio protrūkių. Taip pasireiškia atstūmimo baimė, kaltės jausmas, stiprus nerimas.

Būna, kad žinia apie tėvų skyrybas – smogia lyg iš giedro dangaus, nes tėveliai tarsi ir nuslepia savo bėdas, problemas ir nesutarimus nuo vaikų. Tai gali vaiką vienaip ar kitaip traumuoti. O sielos žaizdos, kaip žinia, gyja ilgiausiai ir sunkiausiai. Vaikas automatiškai jaučia nepaaiškinamą baimę, nežinią ir didelį nerimą – kas dabar bus su manimi, mūsų šeima ir aplinkiniais?

Reakcijos, tolimesnis gyvenimas, bendravimas ir t.t. Niekas iš tėvų nenori matyti kenčiančio vaiko. Tačiau būna akimirkų, kai skausmas yra neišvengiamas. Drąsus vaikas kenčia mažiau. Baimė skausmą gerokai padidina. Tai verčia vaiką labiau įsitempti ir priešintis, ir iš tikrųjų didina skausmą. Turime padėti vaikui priimti skausmą ir nusivylimą. Tiktai tada, kai vaiko baimė mums daro įspūdį, vaikas tampa nedrąsus, jį apima baimė [2].

Na, o pati skyrybų daroma įtaka berniukams ir mergaitėms irgi yra nevienoda. Teigiama, kad į skyrybas ir berniukai, ir mergaitės reaguoja neigiamai, bet jas išgyvena – skirtingai. Berniukai elgiasi netinkamai, agresyviai ir piktai. Na, o mergaitės gali imti vis dažniau reikšti savyje gniaužtas emocijas – skųstis, verkti, priešgyniauti. Tiesa, jos gal kiek ir lengviau pergyvena tėvelių skyrybas, nes jos dažniausiai yra saugomos nuo tam tikrų sunkių situacijų ir blogų, negatyvių emocijų.

Akivaizdžiai matomas šeimos modelis ir atsakomybės jausmas

Kokioje šeimos aplinkoje užauga vaikas, tai arba tokį patį šeimos modelį ir pats konstruoja užaugęs, arba visiškai priešingai – nori tapti tokiu žmogumi, kokio šalia pats neturėjo, t.y. būti geru tėvu, motina saviesiems vaikams. Nors tėvai dažnai šiuo klausimu tampa užmaršūs ir geba galvoti tik apie save – jie mano, kad tik jiems skauda, kad tik jie liks nuskriausti, o vaikai, jie myli abu tėvelius, kokie šie bebūtų, jie taip pat kenčia, jiems ne ką mažiau skauda skiriantis tėvams.

Aišku, visuomet geriausias variantas yra augti pilnoje, pilnavertėje šeimoje, bet jei tai tikrai nepavyksta, neįmanoma išsaugoti šeimos, tenka rinktis kitą optimaliausią variantą visiems šeimos nariams – skirtis kaip įmanoma taikiau, spręsti, su kuo toliau, po skyrybų, apsigyvens vaikas, kaip dažnai lankys jau galbūt kitur gyvenantį vieną iš tėvų ir pan.

Atsakomybė reiškia ir tai, kad vaikų negalima išnaudoti savo paties sielai gydyti. Kyla didelė pagunda trūkstamos meilės ir pripažinimo ieškoti savo vaikuose ar jiems išlieti savo pyktį ir nusivylimą dėl buvusio partnerio. Tačiau vaikai juk yra ne tam. Tai emocinio išnaudojimo forma! Todėl reikėtų kuo greičiau kreiptis pagalbos, jei matai, kad nesusitvarkai su skyrybomis. Po skyrybų, labai svarbu “suvirškinti” blogus išgyvenimus, savo liūdesį ir savo nesėkmę. Dažnai tai įmanoma tik padedant terapeutui. Kartais gali pagelbėti ir geri draugai. Svarbu neužsisklęsti ir nemėginti sunkumų išgyventi tik vienam ir su savo vaikais. Kuo atviriau vertinsite skyrybas, ir kuo didesnis noras bus pradėti viską iš pradžių, tuo bus geriau [3].

Skyrybų slenkstis verčią vaiką jaustis atstumtu, nereikalingu, nemylimu. O gal tikrai buvau nepakankamai geras? – mąsto vaikas. Gal iš tiesų aš per mažai klausiau tėvelių? Vaikų savęs kaltinimų yra įvairiausių. Tačiau svarbu ir privaloma vaiką gerbti. Pagarba vaikui reiškia, kad mes jį laikome žmogumi, turinčiu tokių pačių teisių spręsti kaip ir mes. Tačiau vienodos „teisės“ nereiškia, kad vaikas gali daryti tą patį, ką ir suaugęs žmogus. Šeimoje kiekvienas turi atlikti skirtingą vaidmenį ir kiekvienas turi teisę būti gerbiamas, kad ir kokį vaidmenį vaidina.

Aršus pyktis partneriui ir nemalonus susvetimėjimo jausmas su vaikais turi būti vengtini

Svarbu, kad pykčio kupinos tėvų emocijos nepersiduotų vaikui. Vienaip ar kitaip yra pykstama ant partnerio, kad šeima visgi nebuvo išsaugota. Todėl itin svarbu kalbėtis atvirai, bet naiviai nesitikint, kad problemos išsispręs vos pasikalbėjus ar atsainiai aptarus esamą situaciją. Dažnu atveju – taip tikrai nebūna, deja. Nes prie to eita buvo seniai. O matoma – tik ledkalnio viršūnė. Pats jausmų ledkalnis – nuslėptos, bet nujaustos padėties išdava.

Būtent toji ledkalnio viršūnė gal ir aiškiai matoma ir žinoma tėvams, bet vaikui viskas gali atrodyti visiškai kitaip. Vaikas gali galvoti kitaip, gal net matyti situaciją kiek iškreiptai. Jam sunku ir apsispręsti, su kuriuo iš tėvų likti gyventi kartu, kurį užstoti, kurį pateisinti, palaikyti: tokie dalykai vaikui per sudėtingi.

Susvetimėjimas tarp vaiko ir vieno iš tėvų dažniausiai sustiprėja dėl sąmoningo ar nesąmoningo vaiko nuteikinėjimo prieš buvusį sutuoktinį. Paprastai nė vienas iš sutuoktinių nenori prisiimti atsakomybės už nenusisekusį gyvenimą, tad abu verčia kaltę vienas kitam, įtraukdami į konfliktą ir savo vaikus, ir giminaičius. Po skyrybų stengiamasi neleisti buvusiam partneriui lankyti vaiko, nes susitikimai neva drumsčia harmoniją naujai sukurtoje šeimoje. Kita pusė tarkuojama net už tai, kad vaikas susirgo, blogai elgiasi ar prastai mokosi.

Todėl svarbu nemanipuliuoti vaikais ir nepamiršti, kad skyrybos – dar ne pasaulio pabaiga. Nors iš pradžių gali taip ir atrodyti. Ir vaikų liūdesys, nerimas ir neužtikrintumas dėl ateities turi būti kaip įmanoma sušvelnintas, aptartas, iškalbėtas, kad neliktų jokių nežinomųjų. Bet tikrai nebūtina vaiko nuteikinėti priešais, kad mama ar tėtis toks ir toks, daro blogai tai, ir tai. Ir tuomet, priėmus teisingus sprendimus, viskas tampa daug aiškiau ir paprasčiau. Skyrybos vaikų akimis gali tapti ne tokiu baisiu išgyvenimu, tam tik kartais tereikia tik atvirumo, nuoširdumo ir vienybės jausmo, kad viskas yra ir bus gerai!