Socialinė ar moralinė distancija? Visuomenės apatija verčia užmerkti akis baisiems nusikaltimams

Prieš akis vykdomas nusikaltimas, tačiau liudininkai įvykį abejingai filmuoja

Visiems iki skausmo įgrisęs teiginys, jog gyvename nerimastingais pandemijos laikais, deja, bet yra tiesa. Nuolat kintanti ir sunkiai prognozuojama nacionalinė ir globalinė situacija verčia keisti įpročius, pažiūras ir moralinius įsitikinimus. Jei šie pastarieji metai ko ir išmokė, tai kliautis savimi: savo nuomone ir požiūriu, savo pajėgumu pasirūpinti savimi. Kad ir kaip savanaudiškai tai skambėtų, „aš" tampa mūsų visatos centru, atskiriančiu mus nuo kitų individų problemų ir bėdų. Regis, kad socialinės distancijos pamokas daugelis išmoko puikiai, tačiau problema, kad vis labiau pastebima ne tik socialinė, tačiau ir moralinė distancija.

Šiuo atveju būtina pakalbėti apie neseniai pasaulio žiniasklaidą apskriejusį ir daugelį pasibaisėti privertusį įvykį. JAV, Filadelfijoje, benamis vyras apie 40 minučių priekabiavo prie vienos priemiestinio traukinio keleivės, o galiausiai, ėmė ją prievartauti. Istorija tampa dar labiau sukrečianti, kai paaiškėja, kad traukinio vagonas anaiptol nebuvo tuščias, tačiau kiti bendrakeleiviai ne tik, kad nesutramdė užpuoliko, tačiau net ir filmavo įvykį išmaniaisiais telefonais [1].

Kaip teigia Filadelfijos policijos atstovai, nusikaltėlis Fistonas Ngoy'us jau yra sulaikytas. Pareigūnai nekomentuoja, kiek keleivių stebėjo nusikaltimą, tačiau manoma, kad filmavusių įvykį buvo daugiau nei 10. Neatskleidžiama ir tai, ar nusikaltimo vaizdo įrašas yra aptiktas internete. Šiuo atveju stulbina tai, kad pats prievartos aktas truko apie 6-8 minutes, tačiau per visą šį laiką niekas nepaspaudė avarinio pagalbos mygtuko, kuris traukinio konduktoriui būtų akimirksniu perdavęs žinią apie pavojų [2].

Nusikaltimą sustabdė Pietų Pensilvanijos transporto tarnybos pareigūnas, ne darbo metu atsitiktinai įlipęs būtent į šį vagoną. Jis atitraukė užpuoliką nuo moters ir nedelsdamas iškvietė pagalbą. Tuo tarpu keleiviai taip ir liko abejingai stebėti visą šią sceną.

Socialinė distancija paskatino visuomenės atbukimą

Iš tiesų, ši istorija atrodo pernelyg siaubinga, kad būtų tiesa ir veikiau primena fantastinio serialo „Juodas veidrodis" (angl. Black Mirror) serijos scenarijų. Vis tik, Stanfordo universiteto profesorius, psichologas Philipas Zimbardo teigia, kad nors neįmanoma suvokti, kaip tokioje situacijoje niekas nepadėjo, tai negali stebinti. COVID-19 laikais įprastos socialinės normos nugrimzdo užmarštin ir dažnas individas dabar egzistuoja lyg pasaulį matydamas per tam tikrą šydą. Nepaisant niekad nesibaigiančių raginimų apie rūpinimąsi kitais ir bendrą gėrį, kuriuos pastaruoju metu nuolat girdime medijose ar iš politikų lūpų, žmonės tapo žymiai labiau susitelkę į save, besirūpinantys tik savimi [3].

Anot profesoriaus P. Zimbardo, visuomenė prisitaikė prie stebėtojo etiketės: daugelį šiandien pasaulyje vykstančių įvykių mes tiesiog stebime ir įvertiname pagal savo suvokimą ir požiūrius, tačiau iš tiesų, jų pakeisti mes neturime jokių realių galimybių ir jėgos. Šis stebėtojo vaidmuo pritaikomas ne tik vertinant kontraversiškus pandemijos valdymo sprendimus, bet ir tiesiog prieš mūsų akis vykdomus nusikaltimus. Be to, vadinamasis stebėtojo efektas teigia, kad kuo daugiau žmonių yra įvykio ar aktyvaus nusikaltimo liudininkais, tuo mažiau jų bus linkę padėti aukai.

Akivaizdu, kad ilgi mėnesiai karantino ir atsiskyrimo nuo visuomenės padarė savo juodą darbą. Jeigu buvo galima tikėtis, kad po ilgo periodo atskirties žmonės sugrįš išsiilgę vienas kito, pasiruošę atkurti bendrystės saitus, tai tokio vizija dabar atrodo pernelyg naivi ir net komiška. Psichologai pažymi, kad kuo ilgesnę socialinę atskirtį individai išgyvena, tuo sunkiau grįžti prie ankstesnio bendravimo ir socialinių normų. Galima pastebėti, kad dabar visuomenės nariai arba visiškai atbukę ir abejingi visai aplinkai, arba priešingai, aktyvūs, tačiau varomi ilgus mėnesius kauptos neapykantos [4].

Vis dėlto, masinis stebėtojo vaidmens pasirinkimas kelia didžiulį nerimą. Apatija signalizuoja apie rimtą lūžį bendroje visuomenės moralėje. Juk dažnu atveju gali atrodyti, kad buvimas tarp daugiau asmenų suteikia drąsos veikti ir sustabdyti jūsų akivaizdoje vykdomą nusikaltimą. Tačiau mokslininkai tikina, kad yra priešingai: būnant didelėje grupėje atsakomybės jausmas išsisklaido. Žmonės pradeda galvoti: „Kodėl gi aš turiu kažko imtis, jei sėdintis šalia manęs nieko nedaro"? Be to, individai yra linkę paklusti standartams ir kopijuoti aplinkinių elgesį [5]. Taigi, jeigu niekas nesiima veiksmų, visa didelė grupė žmonių gali abejingai stebėti vykdomas baisybes. Vis tik, jei bent vienas išreikštų nepritarimą, tikėtina, kad didžioji dalis asmenų su juo sutiktų.

Pakrikusi visuomenė skatina nusikalstamumo augimą

Profesorius P. Zimbardo pažymi, kad karantinas ir izoliacija paskatino žmones vengti ne tik fizinio artumo, tačiau ir emocinio. Dabar visuomenė yra linkusi vengti vieni kitų, ypač tos grupės, kurios yra itin poliarizuotos ir atstovaujančios skirtingus požiūrius. Problema, kad tęstinis diskursas, teigiantis, jog turime saugotis nuo bauginančios ligos dalį visuomenės pasiekė visiškai kitaip ir dabar žmonės gali saugotis akivaizdžios neteisybės, smurto ir kitų baisumų tiesiog juos ignoruodami, pasislėpdami ir tikėdamiesi, kad kažkada ir tai praeis.