Šokantys Zarasų senjorai nestokoja humoro, pikantiškų nutikimų ir bando išsaugoti jaunystę

Šokėjų kolektyve buriasi įvairių profesijų atstovai

Neretai mūsų visuomenėje senjorams klijuojama gyvenimu besiskundžiančių ir nuolat dėl visko bambančių paniurėlių etiketė. Bet štai žiūrėdamas į Zarasuose veikiančio kolektyvo „Sėliai“ narius imi suprasti, kad jiems parako netrūksta ir paniurėlių etiketės nei vienam iš jų nepriklijuosi. Šis kolektyvas skleidžia tokį energijos ir geros nuotaikos užtaisą, kad žavėdamasis jų elegancija šokių aikštelėje, dalinamu humoro jausmu, klausantis jų pasakojimų nesidžiaugti ir nesišypsoti tiesiog negali.

Kalbinami šokių kolektyvo aktyvistai vieningai teigė, kad šokis naudingas sveikatai, padeda išlaikyti ne tik fizinę formą bei yra ir puikus emocinės sveikatos šaltinis.

Nenorėdami gyvenimo leisti prie televizoriaus ar su mezginiais rankose, svajojantys šokti Zarasų senjorai ėmė burtis į kolektyvą. Visi vieningai nusprendė, kad jų vadovu turi būti būtent vyras, todėl juo paskyrė Valdemarą Skardžių, kuris ir pradėjo aktyvią šokių veiklą.

V. Skardžius Zarasų aeroklubo įkūrėjas ir buvęs jo vadovas, inžinierius mechanikas, kadaise įgytos liaudies šokių ansamblio vadovo specialybės niekada iki šiol gyvenime ir nebuvo išbandęs. Taigi dabar, kaip pats sakė, tas kompetencijas panaudoja praktiškai mokydamas šokio meno senjorus ir šokdamas pats.

Tokia sociokultūrinė veikla provincijoje tapo naudingu laiko praleidimu ir vienišumo jausmą išgyvenantiems senjorams.

„Sėlių“ kolektyvas vienija daugiau nei 20 žmonių. Visi jie išsilavinę įvairių profesijų atstovai – sportininkai, mokytojai, inžinieriai, agronomai ir pan. Choreografija rūpinasi Rimvydas Cikanas, kolektyve šoka buvusi lengvaatletė, viena iš geriausių Tarybų Sąjungos bėgikių dešimtuko atstovių Regina Kupšienė, sporto meistras, šaškininkas ir buvęs kūno kultūros mokytojas vadovas Algirdas Buičenka bei kiti daugiau ar mažiau žinomi ir nusipelnę žmonės.

Taip ir keliauja senjorų šokių grupė su pasirodymais per Lietuvą, bei kaimyninių valstybių miestus.

Klausant jų pasakojimų susidaro įspūdis, kad kolektyvo nariai neturi net laisvadienių. Pasisamdo autobusą ir važiuoja į įvairiausias šventes, žodžiu, šoka visur, kur tik yra kviečiami, o repeticijoms renkasi du kartus per savaitę.

„Kadangi visi esame Sodros darbuotojai, tai mūsų repeticijos vyksta rytais. Laiko turime, išeiginių neturime, o kadangi Sodros darbuotojų atlyginimai maži, tai ką daryti, belieka tik šokti. Tai į šokius ir einame, kaip į darbą“, – kalbėjo humoro jausmo nestokojantis kolektyvo vadovas.

Provincijoje rasti šokėjų buvo nelengva

Pasak kolektyvo aktyvistės Valentinos Mazūrienės, suburti šokėjus, o ypač prikalbinti tokioje veikloje dalyvauti vyrus, nebuvo lengva. Kolektyvo šokėjų teigimu, ne visi žmonės šokti gali, ne visi šokti ir nori, o provincijoje gyvenančius vyrus vis tik dažniau traukia arba technika, arba alaus baras.

„Taip ir pas mus – vieni atėjo, kiti išėjo“, – kalbėjo V. Mazūrienė.

Tačiau likusieji kuria lyg neišardomai sucementuoto sąstato įvaizdį, o istorijos apie tai, kaip Zarasų šokėjai vieni kitus kvietė jungtis prie kolektyvo, skamba itin pikantiškai.

Štai A. Buičenka sako buvęs pakviestas į kolektyvą moters, su kuria jis jau buvo pažįstamas bene 20 metų.

„Ji moka prieiti prie žmogaus, pakalbinti, paguosti, prikalbinti. Tai paskutiniuoju įvardintu gebėjimu ji ir pasinaudojo priviliodama mane“, – tokiais žodžiais šokėją V. Mazūrienę apibūdino A. Buičenka. „Visi mes vienas kitą traukėme. Kaimynas kalbino kaimyną. Kvietėme vieni kitus per pažįstamus žmones ir pan“, – savo kolegai antrino V. Mazūrienė.

Taigi Zarasuose gyvenantiems šokėjams nebuvo taip lengva susirasti šokių partnerius, kai kurie juos atsitiktinai sutiko ir į kolektyvą atsivedė net nuo atliekų konteinerių.

Jevgenija Vingilienė iki šiol tebesijuokia pasakodama istoriją, kaip vyras sutiktas prie konteinerio tapo kuo puikiausiu jos partneriu šokių aikštelėje.

„Aš turiu sutuoktinį, kuris taip pat šoka, bet su savo vyru šokti poroje neįdomu ir net neįmanoma. Kartu šokdami mes pykstamės. Todėl turėjau susirasti kitą partnerį šokiams. Kaip tik kaimynė kartą prasitarė, kad yra toks vyras, kuris nori šokti. Ir taip keistai sutapo, kad mes abu su juo vienu metu nešėme į bendrą konteinerį išmesti šiukšles. Aš jį užkalbinau ir pakviečiau šokti kartu, o jis iš kart sutiko. Dabar juokaujame, kad į šokių aikštelę atėjome nuo konteinerio. O mano pačios vyras irgi sau susirado kitą šokių partnerę“, – juokdamasi partnerio paieškų istoriją atskleidė moteris.

Kolektyvo nariai ne tik šoka, bet kartu švenčia šventes, sutinka Naujuosius metus, mini vieni kitų gimtadienius. Kai kurie šokių kolektyvo veikloje dalyvauja antrąsias puses palikę namuose ir jaučiasi dėkingi už tai, kad jų pomėgius šeimos nariai skatina ir palaiko.

„Mes esame labai draugiškas kolektyvas, kaip viena šeima“, – vienas kitam antrino pašnekovai.

Šokėjai dabinasi išskirtiniais drabužiais ir neišvengia pikantiškų nutikimų

Senjorų šokių grupė išsiskiria dėmesį patraukiančiais išraiškingais apdarais. Damos pasirodymų metu pasidabina ilgais rubino spalvos sijonais ir skrybėlaitėmis, dėvi juodus švarkus, pirštinaites. Tuo tarpu vyrai dabinasi baltais marškiniais, dėvi juodas kelnes, liemenes ir skrybėles. Ši apranga atspindi senųjų miestelėnų madą.

Kolektyvo vadovas džiaugiasi ne tik šokėjų įvaizdžiu, bet ir šimtaprocentiniu repeticijų lankomumu.

„Į choro repeticiją tai gali ir neateiti koks vienas kitas dalyvis, o čia jau jeigu neateitų vienas žmogus, tai situacija būtų tragiška. Chore ir klaidos būna mažiau pastebimos, tuo tarpu šokėjų klaidos matosi puikiai“, – dėstė šokių grupės vadovas.

Vadovui bekalbant kolektyvo nariai vienas į kitą žvilgčiodami šypsojosi ir šnabždėjo apie įvairiausius nutikimus repeticijų ir koncertinių pasirodymų metu. Pasirodo koncertų metu jauduliukas senjorams kartais kaip reikiant pakiša koją. Tai vienam žingsneliai pasimiršta, tai kitam kyla noras koncertą stebinčiam vietos valdžios atstovui išreikšti pagarbą pakeliant skrybėlę šokio metu, o tada jau mintims nukrypus į šalį ir kojos susipina.

„Aš esu mokytojas, man tekdavo teisėjauti sporto varžyboms prieš didžiules žiūrovų auditorijas, bet štai dabar išeinu į sceną ir šokių partnerė manęs pradeda klausinėti, ko aš drebu“ – apie nutikimus ir scenoje patiriamą jaudulį pasakojo A. Buičenka.

Kad tas jaudulys ir klaidos nebūtų taip pastebimos, senjorų grupės šokėjai koncertinių pasirodymų metu publikai neleidžia vien tik ramiai sėdėti kėdėse ir žiūrėti, jie kviečia žiūrovus pašokti.

Kartą Zarasuose renginys, kurio metu scenoje pasirodė ir senjorų kolektyvas, vyko Advento metu. Viena „Sėlių“ šokėja neatpažinusi tarp žiūrovų sėdėjusio kunigo ėmė ir pakvietė jį šokti. Na, o dvasininką matyt užbūrė damų elegancija scenoje, besiplaikstatnys burgundiškos spalvos jų sijonai, kad šis kaip mat atsidūrė šokių aikštelės viduryje ir besisukdamas su šokėja pamiršo net Advento rimties ir susikaupimo prasmę.

„Po to koncerto mieste mane sutikę žmonės truputį smerkė, sakė, kad nederamai pasielgiau. Bet aš kviesdama tą gražų vyrą šokiui, tiesiog neatpažinau, kad jis kunigas...“, – teisinosi moteris.

Tuo tarpu kolektyvo narės juokavo ir guodė savo kolegę sakydamos, kad moterys juk ir yra sutvertos gundyti, o jau ką gundo – kunigą ar traktoriaus vairuotoją – ne taip jau ir svarbu.

Senjorų kolektyve drausmės laikomasi kaip kariuomenėje

Kolektyvo šokių repertuaras gana platus. Per savo gyvavimo laikotarpį šokėjai įvaldė, įskaitant ir liaudiškus šokius, per 20 šokių ir turi parengę apie 10 koncertinių kūrinių.

„Išmokyti kolektyvą šokio žingsnelių nėra sunku. Sunkiausia yra tai, kad mokydamas kitus turi šokti ir pats“, – kalbėjo kolektyvo vadovas V. Skardžius ir šypsodamasis prasitarė, kad nešokti jis negalėtų, mat tuomet jo šokių partnerė Valentina liktų be poros.

Kolektyvo nariai yra pasiskirstę pareigomis. Čia yra ir finansininkas, seniūnas, kuris, kaip buvęs kūno kultūros mokytojas ir karinio rengimo vadovas, reikalauja griežtos drausmės, pagarbos repeticijų metu. Pašnekovai juokavo, kad jų šokių kolektyve tvarka kaip kariuomenėje – nebūna jokių bereikalingų apkalbų, egzistuoja griežta drausmė, kultūra ir pagarba vieni kitiems.

„Anksčiau tokio amžiaus žmonės jau iškeliaudavo Anapilin, o mes šokame. Ir dar gerą atmintį turime. Atsimename kiekvieno šokio skirtingus žingsnius, sukinius, kombinacijas... Gal mums ir trūksta laikysenos, lygiavimo, yra taisytinų dalykų, bet nepaisant visko, mes džiaugiamės. Žinoma, mūsų amžiaus žmonės būna ir pavargę, liūdni, tai su kiekvienu reikia pasišnekėti, pajuokauti“, – mintimis dalijosi V. Mazūrienė.

Senjorai juokdamiesi atviravo, kad nors ir būdami jau garbingo amžiaus jie atsigulę į lovą prieš miegą dar ne aveles skaičiuoja, o, pasirodo, šokio elementus ir sukinius mintyse dėlioja.

„Buriant šokių kolektyvą mūsų tikslas buvo pritraukti žmones, kurie yra vieniši ir galbūt neturi jokio užimtumo. Norėjome išsklaidyti nuobodulį, o kai kuriuos gal net šokiu paskatinti atsisakyti ir žalingų įpročių“, – tikino Zarasų senjorų šokių grupės vadovas V. Skardžius.

„Sėlių“ šokėjai visi kaip susitarę vieningai teigė, kad be šokio jiems gyventi būtų liūdna, mat šie užsiėmimai jau tapo jų gyvenimo dalimi ir suteikia galimybę ne tik būti fiziškai aktyviems, bet ir išlikti jauniems. Taigi kolektyvo nariai į ateitį žvelgia optimistiškai, žada dar ilgai neišsiskirstyti, šokti ir džiuginti žiūrovus.