Šokiruojantis pareiškimas: prie privalomos vakcinacijos reikia prieiti pamažu

Sustiprinančioji dozė yra ne tas pats kas trečioji

Šią savaitę LRT tradiciškai surengė forumą vaikų skiepijimo tema. Laidoje vyko vienpusiškos diskusijos, kurių metu buvo vienbalsiai nuspręsta, kad vaikų skiepijimas vakcinomis nuo COVID-19 yra ne tik naudingas, bet ir būtinas vaikams. Tiesa, laidos vedėja Nemira Pumprickaitė skambių žodžių nesiskiepijantiems ir vaikų neskiepijantiems tėvams negailėjo ir laidos metu atitinkamai mėgino nupiešti šių „portretą“.

Laidoje kalbėjo iš anksto numatyti, vaikų skiepijimui palankūs specialistai: epidemiologė Daiva Razmuvienė, Kauno klinikų vaikų ligų klinikos gydytoja Lina Jankauskaitė, VU medicinos fakulteto profesorius Vytautas Usonis bei Kauno klinikų vaikų ligų klinikos vadovas Rimantas Kėvalas. Nei vienas iš jų net per kruopelytę nesuabejojo šių vakcinų saugumu mažiesiems.

Kalbėdamas apie trečiąją vakcinos dozę profesorius V. Usonis pataisė, kad tai – ne trečioji, o „sustiprinančioji“ dozė: „Persirgusiam tai gali būti pirma dozė, kuri veikia sustiprinančiai, paskiepytiems viena doze – antra ir panašiai“.

Pasak profesoriaus, kovoje su Omikron yra labai svarbios tiek pirminė, tiek antrinė imuninė reakcijos, kurias sukelia sustiprinanti dozė [1].

Dvi vakcinos tik dalinai apsaugo nuo koronaviruso

Tačiau profesorius taip pat paneigė iki šiol visuomenėje galiojusį dabar jau mitą, jog pilna vakcinacija apsaugo žmones nuo viruso. Juk galimybių pasas tuo ir rėmėsi. Kitaip tariant, pilnai paskiepyti asmenys tik dalinai yra apsaugoti lyginant su visiškai neskiepytais nuo koronaviruso.

Kalbant apie trečiąją arba sustiprinančiąją dozę, laidoje buvo būdingas vaikų hospitalizacijos akcentavimas, priešingai, nei dar prieš metus, kai buvo teigiama, kad vaikams koronavirusas – nepavojingas. Štai R. Kėvalas pabrėžė, kad dabar tarp sergančių yra net 25–30 proc. vaikų, o labiausiai virusas esą paplitęs tarp 5–11 metų vaikų, o 80 proc. į ligoninę dėl koronaviruso patekusių mažamečių esą buvo sveiki ir neturėjo gretutinių ligų.

Laidoje V. Usonis taip pat paminėjo, kad nereiktų dabartinio skiepų proceso maišyti su prievarta, mat jos čia nėra ir „negali būti“. Tačiau epidemiologė D. Razmuvienė teigė kiek kitaip, mat ji mano, jog prie privalomojo skiepijimo reikia prieiti „pamažu“ ir pradėti diskutuoti apie privalomų skiepų įstatymą, o ne tik ministro įsakymą [1].

„Specialistai“ pritarė privalomos vakcinacijos įstatymo idėjai

N. Pumprickaitė taip pat pritarė, kad tokio įstatymo Lietuvoje išties reikia, o ministro nutarimo tikrai nepakanka. Juk kaip kitaip dar kovoti su „antivakseriais“ tėvais, kurie jokiais būdais nepalieka savo vaikų COVID-19 medicininiams eksperimentams, kurių apsauga kone nulinė?

Privalomų skiepų vaikams praktika pasaulyje, anot D. Razmuvienės, nėra naujiena, mat kitos šalys į ugdymo įstaigas nepriima vaikų, kurie nėra paskiepyti nuo tam tikrų „kalendorinių“ infekcijų. Kaip antai, Belgijoje ugdymo įstaigos gali pareikšti vaikų tėvams, kad šių atžalos nepriims, jei vaikas nebus paskiepytas nuo tam tikrų infekcijų [1]. Tad bijoti tokio įstatymo, pasak epidemiologės, nėra ko, net jei iš kitų šalių praktikų pasiimsime tik griaučius ir pritaikysime privalomą skiepijimą tik vakcinoms nuo COVID-19.

Akivaizdu, kad tikrasis imunitetas šiais laikais matuojamas ne organizmo atsparumu ligoms, bet vakcinų dūriais. Tarp valdžios siūlymų dar vakar nugulė šiek tiek galimybių paso pakeitimų, pavyzdžiui, antikūnų tyrimo atsisakymas. Tačiau tai visiškai nesutrukdys „galimybių“ gauti tiems, kurie pasiskiepijo, bet jų imunitetas taip ir nesusiformavo. O tai reiškia, kad šie žmonės galimai atsidurs dar didesniame pavojuje.