„Stardust“ eksperimentas: 2026 m. prasidės bandymai silpninti Saulės spinduliuotę

„Stardust“ planas silpninti Saulės spinduliuotę kelia rimtų teisinių ir technologinių abejonių

Izraelyje įsikūrusi ir Delavere registruota bendrovė „Stardust“ paskelbė žengsianti į praktinę Saulės spinduliuotės valdymo fazę: jau nuo 2026 m. balandžio ji planuoja atlikti pirmuosius lauko bandymus, kurių tikslas – virš debesų sklaidyti itin smulkias atspindinčias daleles. Idėja paremta vulkaninių išsiveržimų principu, kai į atmosferą patekusios sieros dioksido tonų masės trumpam sumažina Žemės paviršiaus temperatūrą.

Kaip rašė „The New Yorker“, bendrovė vadina tai „saulės radiacijos atspindėjimo technologija“, nors tiksli dalelių cheminė sudėtis nėra atskleidžiama. Su tuo pačiu projektu siejama ir „Politico“ publikacija, kuri patvirtino, kad „Stardust“ siekia realaus technologijos pritaikymo dar šį dešimtmetį [1].

Ši kryptis patenka į tarptautinės teisės pilkąją zoną: pagal CIEL - Tarptautinės aplinkos teisės centro (Center for International Environmental Law) vertinimą, tokią geoinžineriją riboja įprastinės tarptautinės teisės normos ir faktinis moratoriumas, galiojantis pagal Biologinės įvairovės konvenciją.

Nepaisant to, bendrovė teigia, kad dalelės esą yra netoksiškos ir natūraliai suyra, o vienas iš įkūrėjų Yanai Yedwab pabrėžia, kad „Stardust“ pati nesiims plataus masto įgyvendinimo dėl milžiniškų kaštų – sprendimai, jo teigimu, turėtų priklausyti valstybėms.

Didėjant finansavimui, geoinžinerija pereina iš teorinių diskusijų į praktinius bandymus

2025 m. rudenį „Stardust“ pritraukė 60 mln. JAV dolerių investicijų – sumą, kuri geoinžinerijos srityje laikoma išskirtine. „Politico“ duomenimis, tarp investuotojų yra Silicio slėnio fondai, pramoninės Italijos šeimos atstovai ir ankstesni partneriai, tarp jų – prieštaringai vertinama Izraelio–Kanados rizikos kapitalo bendrovė AWZ.

Surinktos lėšos prisideda prie ankstesnių 15 mln. ir turėtų finansuoti prototipų kūrimą bei bandymus, kuriems, kaip teigia Y. Yedwab, galėtų būti pasirengta iki dešimtmečio pabaigos. Tokia dinamika rodo, kad geoinžinerijos projektai, ilgą laiką aptarinėti akademinėje aplinkoje, persikelia į verslo sektorių.

Tai – esminis poslinkis, nes komerciniai veikėjai struktūriškai geba veikti greičiau nei tarptautinės institucijos, kurios iki šiol nepateikė aiškaus reguliavimo mechanizmo. Šis vakuumas leidžia įmonėms veikti teisiškai neapibrėžtoje teritorijoje, kurioje moksliniai bandymai ir praktinis diegimas pradeda persidengti [2].

Būtent tai pabrėžia CIEL geoinžinerijos kampanijos vadovė Mary Church, sakydama: „Saulės geoinžinerija yra iš esmės nenuspėjama ir kelia pavojų dar labiau sugadinti jau ir taip pažeistą klimato sistemą. Kadangi prognozuojamas nevienodas poveikis visame pasaulyje, jos diegimas sukurtų laimėtojus ir pralaimėtojus, pažeistų milijardų žmonių teises ir iškeltų pagrindinį klausimą, kas kontroliuos pasaulinį termostatą.“ Ši mintis ryškiai atskleidžia, kad daugelis nerimauja ne tik dėl galimų fizinių pasekmių, bet ir dėl galios koncentracijos – kas iš tiesų spręs, koks klimatas pasauliui yra „tinkamas“.

Kritikai perspėja apie galimą šoką ir pavojų, kad bandymai natūraliai taps diegimu

Geoinžinerijos priešininkai argumentuoja, kad Saulės šviesos mažinimas nepašalina pagrindinės klimato problemos – perteklinio CO₂ kiekio atmosferoje. Toks sprendimas tik maskuoja simptomus, o bet koks emisijos sustabdymas gali išprovokuoti vadinamąjį „nutraukimo šoką“, kai temperatūros šokteli staiga ir pavojingai.

Ši rizika minima ir CIEL pareiškime, kuriame Mary Church įspėja: „Kuriamos technologijos diegimo scenarijai apima nuolatinį dalelių išmetimą į atmosferą per šimtus metų, o bet koks procesų sustabdymas ar nutraukimas kelia staigaus temperatūros kilimo riziką dėl „nutraukimo šoko“. Saulės geoinžinerijos diegimas būtų neįmanomas teisingu ir demokratišku būdu ir tikriausiai būtų kontroliuojamas kelių didžiųjų valstybių ir korporacijų.“

Šios frazės nurodo į tai, kas daugeliui kritikų atrodo esminis klausimas – technologijos, kuri, norint išvengti šoko, turi būti naudojama šimtmečiais, faktiškai neįmanoma kontroliuoti demokratiškai. Be fizinių rizikų, kyla ir socialiniai bei politiniai pavojai: keisis kritulių režimai, poveikis regionams bus nevienodas, o globalios sprendimų priėmimo struktūros tam nepasirengusios.

Toks kontekstas artina prie situacijos, kurioje technologija būtų diegiama be aiškaus tarptautinio mandato, o bandymų ir realaus įgyvendinimo riba taptų iš esmės simbolinė. Dėl šių priežasčių daugiau kaip 600 akademikų ir beveik 2000 visuomeninių organizacijų remia Saulės geoinžinerijos neįgyvendinimo (Non-Use) susitarimą, kurio palaikymą išreiškė ir Afrikos šalių aplinkos ministrai. Ši kryptis rodo, kad tarptautinis konsensusas linksta į atsargą, kol nėra išspręsti ne tik technologiniai, bet ir esminiai politiniai klausimai – kas turi galią veikti Žemės klimato sistemą ir kokiomis sąlygomis tai apskritai gali būti daroma.