Tankiausiai pasaulyje apgyvendinta sala yra dviejų futbolo aikščių dydžio

Kalbėdami apie tankiausiai apgyvendintas pasaulio vietas tikriausiai dažnas pagalvojame apie megapolius: Tokiją, Džakartą, Delį, Niujorką. Tačiau, tam, kad vietovė būtų itin tankiai apgyvendinta, visiškai nebūtina, kad joje gyventų milijonai žmonių. Geriausias to pavyzdys yra Santa Kruzo arba šv. Kryžiaus sala, priklausanti Kolumbijai.

Vos dviejų futbolo aikščių dydžio sala talpina apie 1200 gyventojų. O tai reiškia, kad ši vieta yra tankiausiai apgyvendinta sala pasaulyje [1]. Nors nuolatinis gyventojų skaičius saloje nuolat kinta, prarasti labiausiai apgyvendintos vietovės titulą jai negresia.

Santa Kruzo arba šv. Kryžiaus sala nėra natūralus gamtos kūrinys: ją suformavo apylinkėse gyvenę žvejai, pastebėję, kad šiuose vandenyse visuomet gausu žuvų. Pasak vietinių, iki šių dienų pasakojamos legendos, kaip persikelti į šį nedidelį žemės lopinėlį paskatino ir žemyninėje dalyje gyventojus kankinę kraujasiurbiai uodai.

Kadangi šioje saloje nėra mangrovių – ekosistemų, kurias sudaro medžiai ir krūmai, augantys tropinėse srityse, Santa Kruze nėra ir uodų, todėl vietiniai čia gali lengviau atsikvėpti [2].

Ši sala yra nedidelis žemės lopinėlis žydroje Karibų jūroje. Ji galėtų būti tiek filmų ir knygų siužetų dalimi, tiek ir egzotinių kelionių ištroškusių turistų traukos objektu, tačiau pašaliečiams vietos čia nėra: 97-iuose saloje esančiuose namuose gyvena aštuoniolika šeimų.

Čia veikia ir mokykla, yra net restoranas, kurio dalis atstoja ir jūrų uosto pastatą. Tačiau vienu svarbiausiu objektu saloje laikoma aikštė, kurios centre stovi didžiulis kryžius: būtent taip ir gimė šios salos pavadinimas – šv. Kryžiaus.

Nepažįstamųjų čia nėra: visi vieni kitus žino beveik nuo gimimo, kartu auga, gyvena, sensta ir miršta. Stipri čia ne tik bendruomeniškumo dvasia, tačiau ir ryšys su gamta. Elektros energija salos gyventojus aprūpina retai kada už debesų pasislepianti saulė, vaikai mokosi plaukti ne baseinuose, bet tiesiog jūroje, kartu su žuvimis, kurių čia taip netrūksta.

Gyvenimas verda tiesiog keliose salos gatvėse: mažieji žaidžia, paaugliai šoka ir muzikuoja, suaugę aptarinėja paskutines naujienas ar tiesiog gamina maistą. Čia nėra nusikaltimų, niekuomet nebuvo susišaudymų ar kitų ginkluotų nesutarimų. Gerą nuotaiką ir nuo gimimo atsineštą entuziazmą kartais sutrikdo nebent ta pati gamta: dėl salos dydžio kartais kyla potvynio pavojus.

Tačiau, gyvenimas saloje nėra tokia idilė kaip galima pagalvoti iš pirmo žvilgsnio. Daugelis jaunuolių, nors ir slapta, tačiau svajoja kuo greičiau išvykti į žemyninę dalį ir savo gyvenimą kurti Kolumbijoje ar kitoje šalyje, kur ne tik daugiau laisvės, tačiau ir galimybių.

Įspūdinga gamta, šiltas klimatas ir vietinių spinduliuojama gera nuotaika maskuoja didžiulį skurdą: Santa Kruzo sala neturi vandentiekio, todėl dažnai kyla problemų dėl švaraus geriamojo vandens.

Nėra čia ir komunalinių paslaugų sistemos: šiukšlės teršia ir taip nedidelę salą, kurią kartais sutvarkyti atvyksta komunalininkai iš žemyninės dalies. Netvarkos nepaslepia nei spalvotai dažyti salos nameliai, nei spalvingos vietinių šukuosenos.

Tačiau, žvelgiant iš pirmo žvilgsnio, to įžvelgti negalima, o ir vietiniai nėra linkę skųstis ar kažką kaltinti: žmonės tiesiog žino, kad gyvenimas Santa Kruze teka kita linkme.