Technologijų pagalba galima nuspėti persileidimus iš anksto

Ankstyva persileidimo tikimybė gali būti nuspėta naudojantis 3D technologija

Mokslininkai teigia, kad nauju aukštųjų technologijų metodu galima numatyti, kuriam nėštumui gresia persileidimas. Naudojant 3D ultragarsinį vaizdą ir virtualios realybės technologiją, galima sukurti besivystančio embriono hologramą ir nustatyti, ar embrionas bręsta pagal planą. Šis metodas skiriasi nuo įprastinio embriono dydžio matavimo nėštumo metu ir gali pasakyti daugiau nei įprasta [1].

Dr. Melek Rousian, Roterdamo (Nyderlandai) Erazmo universiteto akušeris ginekologas paaiškino, kad embrionai nėštumo metu, kai įvyksta persileidimas, vystosi ilgiau nei tie, kurių metu gimsta gyvi kūdikiai [1]. Kovo pabaigoje paskelbtame tyrime nenustatyta persileidimų priežastis, tačiau daroma prielaida, kad ši technologija galėtų padėti anksčiau nustatyti rizikingus nėštumus arba nuraminti būsimus tėvus dėl vaisiaus vystymosi.

M. Rousianas pažymėjo, kad poros, patyrusios kelis persileidimus, gali nerimauti dėl savo embrionų būklės, tačiau jei paaiškės, kad ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu jų embrionai vystosi normaliai, tai gali jas nuraminti ir paguosti.

Tyrėjai, naudodami 3D ultragarso vaizdus ir virtualios realybės technologiją, stebėjo 644 nėščių moterų embrionų vystymąsi nuo septynių iki dešimties savaičių po pastojimo. Nėštumai buvo stebimi vienerius metus po gimdymo, 33 iš jų baigėsi persileidimu.

Nėštumų, kurie baigėsi persileidimu, embrionai keturiomis dienomis ilgiau pasiekdavo galutinį Karnegio stadijos numerį, kuris nustatomas pagal išorinius požymius per pirmąsias dešimt nėštumo savaičių, nei tų nėštumų, kurių metu gimė sveiki kūdikiai [2].

Tyrimo išvadose teigiama, kad kuo ilgiau užtrunka embriono vystymasis, tuo didesnė tikimybė, kad jis baigsis persileidimu. Tačiau norint padaryti galutinę išvadą, reikia atlikti daugiau tyrimų.

Naujoji technologija ypač vertinga pakartotinius persileidimus patyrusioms pacientėms

Tyrimo metu nustatyta, kad nėštumai, kurie baigėsi persileidimu, taip pat buvo susiję su trumpesniu embriono ilgiu nuo viršugalvio iki sėdmenų apačios. Tokie rezultatai pasitvirtino ir po to, kai tyrėjai kontroliavo kitus veiksnius, galinčius turėti įtakos persileidimo rizikai, pavyzdžiui, amžių, alkoholio vartojimą, rūkymą ir folio rūgšties ar kitų vitaminų papildų vartojimą nėštumo metu.

Tyrėjai neturėjo galimybės atlikti genetinių tyrimų po persileidimų, todėl nežinojo, ar embrionai turėjo genetinių anomalijų, kurios galėjo sukelti persileidimą [3]. Tačiau nors ir naujasis tyrimas nepadeda suprasti, kodėl įvyksta persileidimai, jo rezultatai gali padėti anksčiau nustatyti persileidimo riziką.

Daugelis persileidimų įvyksta dėl genetinių embriono anomalijų. Kadangi šiame tyrime nebuvo atlikti genetiniai tyrimai, neįmanoma nustatyti genetinės būklės ryšio su jų rezultatais dėl embriono vystymosi. Todėl medikai pasiūlė moterims, kurioms yra buvę pasikartojančių nėštumo netekčių, nėštumo metu anksti ir pakartotinai atlikti ultragarso tyrimus.

Tačiau tyrėjai įspėjo, kad net jei embrionas stebimas vėlai, tai nereiškia, kad persileidimas neišvengiamas. Ultragarso tyrimo metu matomas embriono vystymosi greitis gali koreliuoti su didesne persileidimo rizika; tai nepatvirtina 100 proc. tikrumo, kad persileidimas įvyks.

Persileidimai vis dažnesni, kai gimdyvių amžiaus vidurkis auga

Persileidimas yra dažna nėštumo baigtis, tačiau dėl nenuoseklaus registravimo riziką įvertinti sudėtinga. Norvegija yra viena iš nedaugelio šalių, kurioje duomenys apie persileidimus nuosekliai renkami nuo 2008 m. Todėl Norvegijos visuomenės sveikatos instituto mokslininkų grupė, vadovaujama Marijos Magnus, nusprendė apskaičiuoti persileidimo riziką tarp Norvegijos moterų ir įvertinti ryšį su amžiumi ir nėštumo istorija [4].

Jie naudojosi Norvegijos sveikatos registrais: medicininiu gimimų registru, pacientų registru ir dirbtinio aborto registru, kad nustatytų visus 2009-2013 m. Norvegijoje įvykusius nėštumus. Persileidimo rizika buvo įvertinta pagal moters amžių ir nėštumo istoriją, atsižvelgiant į dirbtinai atliktus abortus.

Tyrimo laikotarpiu buvo 421 201 nėštumas. Įvertinus dirbtinius abortus, bendras persileidimų dažnis buvo 12,8 %. Mažiausia persileidimo rizika buvo tarp 25-29 metų amžiaus moterų (10 %), o po 30 metų amžiaus sparčiai didėjo ir pasiekė 53 % tarp 45 metų ir vyresnių moterų.

Taip pat buvo didelė persileidimo pasikartojimo rizika. Po vieno persileidimo kito persileidimo rizika padidėjo perpus, po dviejų padidėjo net dvigubai, o po trijų iš eilės persileidimų rizika buvo keturis kartus didesnė. Ankstesnės nėštumo komplikacijos taip pat rodė didesnę persileidimo riziką.

Pavyzdžiui, jei ankstesnis gimdymas baigėsi priešlaikiniu gimdymu, cezario pjūviu arba jei moteris nėštumo metu sirgo diabetu. Tačiau preeklampsija, arba nenormaliai aukštas kraujospūdis, ankstesnio nėštumo metu nebuvo susijęs su didesne persileidimo rizika.

Šis tyrimas yra stebimasis, todėl negalima nustatyti priežasties, be to, tyrėjai nurodo tam tikrus apribojimus, pavyzdžiui, galimybę, kad ankstyvieji persileidimai, dėl kurių nebuvo kreiptasi į specializuotas sveikatos priežiūros tarnybas, nebuvo užfiksuoti.

Nepaisant to, tyrėjai teigia, kad jų rezultatai leidžia tiksliau įvertinti persileidimo riziką, susijusią su motinos amžiumi, ir rodo, kad persileidimo rizika yra susijusi su kai kuriomis ankstesnėmis nėštumo komplikacijomis. Tikslingesni šių sąsajų tyrimai gali padėti gauti naujų įžvalgų apie bendras pagrindines nėštumo komplikacijų ir persileidimo priežastis.