Turtinga Europa augina emociškai pažeidžiamą jaunąją kartą: tai liečia ir Lietuvą

Jaunoji karta Europoje susiduria su vis gilėjančia psichikos sveikatos krize

Naujas tarptautinis „Sapien Labs“ tyrimas atskleidžia nerimą keliančią tendenciją – jauni suaugusieji iki 35 metų visame pasaulyje patiria vis daugiau psichikos sveikatos sunkumų, o Europa šiame kontekste atrodo prasčiau nei daugelis kitų regionų. Tyrime buvo vertinamas vadinamasis „Mind Health Quotient“ (MHQ) – emocinių, socialinių, pažintinių ir fizinių gebėjimų visuma, leidžianti žmogui funkcionuoti kasdieniame gyvenime.

Rezultatai (remiantis 2019–2024 m. surinktais duomenimis) rodo, kad 18–34 metų jaunuolių vidutinis MHQ balas siekia vos 36, kai vyresni nei 55 metų asmenys laikosi ties 100 balų riba, kuri laikoma normos lygiu. Net 41 procentas jaunų žmonių nurodė patiriantys reikšmingus psichikos sveikatos iššūkius. [1]

Tyrimo autorė Tara Thiagarajan pažymi, kad krizė „yra progresuojantis kartų slydimas žemyn“ ir neapsiriboja vien depresijos ar nerimo diagnozėmis. Jauni žmonės praneša apie sunkumus valdant emocijas, palaikant santykius ir susikoncentruojant į kasdienes užduotis.

Paradoksalu, tačiau prasčiausi rezultatai fiksuojami ne skurdžiausiuose regionuose, o išsivysčiusiose ir turtingose valstybėse. Europa, nepaisant didėjančių investicijų į psichikos sveikatos paslaugas, nepajėgia sustabdyti jaunimo būklės blogėjimo. Tai kelia klausimą, ar problema tikrai sprendžiama iš esmės, ar tik gesinamos pasekmės.

Ši krizė atskleidžia ne tik medicininę, bet ir vertybinę problemą

Tyrimas išskyrė keturis pagrindinius veiksnius, darančius įtaką jaunimo psichikos sveikatai: silpnus šeimos ryšius, menką dvasingumą, ankstyvą išmaniųjų telefonų naudojimą ir didelį itin perdirbto maisto vartojimą. Jaunuoliai, turintys prastus santykius su šeima, beveik keturis kartus dažniau patenka į psichologinės kančios grupę nei tie, kurie palaiko artimą ryšį su artimaisiais.

Tai ne medicininė smulkmena, o civilizacinis signalas apie silpnėjančias bendruomenes. Pastebėta ir tai, kad stipresnį dvasingumo ar ryšio su aukštesne prasme jausmą turintys jauni žmonės pasižymi geresniais rezultatais.

Šalys, kuriose jaunimas jaučiasi mažiau dvasingas – Vokietija, Jungtinė Karalystė, Ispanija – fiksuoja prastesnius rodiklius. Tai leidžia svarstyti, ar vertybinis vakuumas ir perteklinis individualizmas neprisideda prie vidinės tuštumos jausmo.

Ankstyvas išmaniojo telefono naudojimas taip pat koreliuoja su prastesne psichikos sveikata vėlesniame amžiuje. Europoje vaikai pirmuosius telefonus vidutiniškai gauna būdami 12–13 metų, o kai kur net anksčiau. Jei prie to pridėsime augantį itin perdirbto maisto vartojimą, kuris, tyrimo duomenimis, gali sudaryti iki 15–30 procentų psichikos sveikatos naštos, matome, kad problema slypi ne tik galvoje, bet ir gyvenimo būde.

Lietuvos statistika primena, kad už skaičių slypi realūs žmonių likimai

Lietuvoje savižudybių rodikliai per pastaruosius metus mažėjo, tačiau problema išlieka rimta. 2024 metais šalyje dėl savižudybių mirė 566 asmenys, iš jų 9,5 procento buvo 14–29 metų jaunuoliai. 100 tūkst. jaunų asmenų teko 11,6 mirtys dėl savižudybių, o vaikų ir jaunimo (10–29 m.) grupėje užfiksuota net 7 019 savižudybės grėsmės atvejų – tai 243,2 atvejai 100 tūkst. gyventojų. [2]

Reikia suprasti, kad šie skaičiai atspindi tik registruotus atvejus. Realus bandymų žudytis ar savęs žalojimo mastas gali būti didesnis. Tai rodo, kad jaunoji karta susiduria su emociniais iššūkiais, kurie neretai lieka nepastebėti arba sprendžiami per vėlai.

Pastarasis įvykis Kaune, kai nuo Palemono pėsčiųjų viaduko nukrito jaunuolis, tapo dar vienu skaudžiu priminimu, kaip trapios gali būti jaunų žmonių būsenos. [3] Nors konkrečios aplinkybės tiriamos, tokie įvykiai visuomenėje neatsiranda vakuume. Jie vyksta aplinkoje, kurioje silpnėja ryšiai, daugėja informacinio triukšmo, o reali, gyva bendruomenė dažnai pakeičiama virtualiais santykiais.

Jei norime keisti situaciją, neužteks vien didinti finansavimą ar kurti naujas programas. Reikalingas platesnis požiūris – stiprinti šeimą, atsakingai vertinti technologijų poveikį vaikams, ugdyti vertybinį stuburą ir skatinti bendruomeniškumą. Tik taip galime tikėtis, kad ateities statistika bus ne tik gražesnė ataskaitose, bet ir realesnė jaunų žmonių gyvenimuose.