Tyrimas: žmonės savo augintinius myli labiau nei motinas!

Augintinius myli labiausiai

Gyvūnai yra labiau vertinami ir mylimi nei žmonės. Jie mylimi labiau nei mylima net ir pačius artimiausius žmones: mamas, tėčius, seses ir brolius. Ir nors tokie teiginiai atrodo nesuvokiami sveiku protu, tačiau, deja, tokia yra realybė.

Tokią neįtikėtiną tiesą atskleidė neseniai atliktas „Consumer Affairs" tyrimas, kurio metu buvo apklausta 1 000 naminių gyvūnėlių savininkų. Paaiškėjo kad, dalis asmenų savo keturkojus draugus myli labiau nei mamas, brolius ar romantinius partnerius.

Dėl mylimų augintinių gali padaryti viską

„Consumer Affairs" tyrimas atskleidė, kad 57 proc. 27–42 metų amžiaus respondentų myli savo keturkojus draugus labiau nei savo brolius ir seseris [1].

Tačiau nuvertinami ne tik broliai ir sesės, bet ir motinos. Net 50 proc. respondentų pažymėjo, kad savo augintinius vertina labiau nei gimdytojas.

Kai kurių asmenų romantiniai partneriai taip pat turėtų suklusti: 30 proc. respondentų pažymėjo, kad jų antroji pusė jų gyvenime užima antrąją vietą po augintinio.

Tyrimo užsakovų išplatintame pranešime teigiama, kad ankstesni tyrimai parodė, kad tūkstantmečio kartos žmonės rečiau nei prieš juos gyvenusios kartos turi nuosavą būstą ir vaikų, todėl manoma, kad naminiai gyvūnai gali būti su tuo labai susiję: šunys ar katės sukuria namų ramybę, jaukumą bei stabilumą.

Tačiau, įdomu ir tai, kad tūkstantmečio karta mieliau rinktųsi augintinius, o ne vaikus.

O dėl savo keturkojų draugų žmonės yra pasirengę padaryti iš tiesų daug ką.

Jeigu mylimas gyvūnas susirgtų ir jam reikėtų brangaus gydymo, tūkstantmečio kartos atstovai yra pasirengę dirbti net antrą darbą: taip mano 49 proc. respondentų.

43 proc. asmenų, gelbėdami savo augintinio gyvybę, parduotų televizorių, 41 proc. parduotų nešiojamąjį kompiuterį, o 29 proc. nedelsiant atsisakytų turimų vertingų papuošalų ar juvelyrinių dirbinių.

Tūkstantmečio karta augina daugiausiai šunų ir kačių

Iš tiesų, bent jau JAV tūkstantmečio kartos atstovai per pandemiją aplenkė vyresniosios „baby boomers“ kartos atstovus ir tapo didžiausia naminius gyvūnus turinčių amerikiečių grupe: kai kuriais skaičiavimais, daugiau nei pusė jų turi šunį.

Gyvūnų augintinių savininkų skaičius dar didesnis tarp asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą ir stabilias pajamas, t. y. tarp tų pačių žmonių, kurie dažniausiai atideda santuoką, tėvystę ir būsto įsigijimą vėlesniam laikui.

Šunys ir katės ilgą laiką buvo praktiški augintiniai kaime arba pasiturinčiai gyvenančių šeimų žaislai vaikams, tačiau dabar jie tapo beveik atskiru gyvenimo etapu [2].

Dalis atsakingai planuojančių savo gyvenimą asmenų, užmezgę santykius nepuola kurti šeimos, o pasiruošimą tėvystei pradeda iš prieglaudos pasiimdami šunį ar katę. Taip siekiama išmokti atsakomybės ir kantrybės, o sėkmės atveju, keturkojis draugas vėliau tampa ir puikiu naujojo šeimos nario – kūdikio draugu.

Santykiams pakrypus ne taip kaip planuota, augintinis net gali tapti ilgų teisminių ginčų dalimi [3]. O jei pavyksta susitarti taikiai, kai kurios buvusios poros augintiniais dalijasi po keletą savaičių kas mėnesį ar aplanko vasaros ar žiemos atostogų metu.

Kitaip tariant, daliai visuomenės augintiniai visiškai atstoja atžalas.

Vienus tai piktina, kiti džiaugiasi, jog žmogus vėl atsigręžia į tūkstančius metų skaičiuojančią draugystę su šunimis ar katėmis.

Juk, pavyzdžiui, žmonės ir šunys jau dešimtis tūkstančių metų gyvena kartu, prisitaiko vieni prie kitų poreikių, taip padėdami užtikrinti abiejų rūšių išlikimą.

Šiais laikais šuo ar katė nebėra išlikimą bei saugumą garantuojanti būtybė. Tai būdas įleisti šaknis, sušvelninti šiuolaikinio gyvenimo psichologinius iššūkius, išvengti vienatvės, gydyti vaikystėje tėvų sukurtas traumas, o kartais, ir mokytis mylėti.