Ukrainoje nužudyto M. Kvedaravičiaus filmo „Mariupolis 2“ pasaulinė premjera įvyks garsiajame Kanų kino festivalyje

Nužudyto režisieriaus darbas pateko į Kanų kino festivalį

Paskutiniojo savo filmo „Mariupolis 2" premjeros lietuvių režisierius Marius Kvedaravičius jau neišvys, tačiau kritikai ir žiūrovai darbą galės įvertinti prestižiniame 75-ąjame Kanų kinų festivalyje [1].

Mariupolio mieste, Ukrainoje, kovo pabaigoje nužudyto kino režisieriaus ir kultūros antropologo M. Kvedaravičiaus dokumentinio filmo „Mariupolis 2“ pasaulinė premjera įvyks gegužės 17 d., oficialioje specialių seansų programoje „Kanų premjeros.“

Pagrindinė „Mariupolis 2“ premjera Kanuose įvyks gegužės 19 d.

Kanų festivalis yra laikomas vienu prestižiškiausių pasaulyje. Jis rengiamas nuo 1939 m. Festivalyje rodomi pilnametražiai ir trumpi meniniai bei dokumentiniai filmai iš viso pasaulio.

Žinia apie M. Kvedaravičius mirtį pranešta balandžio 3 d. Iš pradžių skelbta, kad režisierius žuvo važiuodamas automobiliu nuo raketos smūgio, vėliau paaiškėjo, kad iš tiesų jis buvo sušaudytas rusų kareivių [2].

Tarptautinėje arenoje pripažinti darbai

„Mariupolis 2“ yra antrasis M. Kvedaravičiaus filmas, pradėtas kurti, bet nespėtas baigti dėl režisieriaus žūties. Tai kūrinys, atspindintis kasdienybės akimirkas mieste, išgyvenančiame karą.

Pirmasis „Mariupolis“ buvo sukurtas 2016 m. Jo premjera vyko tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, programoje „Panorama Dokumente“.

Vėliau filmas dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose Honkonge, Varšuvoje, Lozanoje, Kopenhagoje, Nione, rodytas festivalyje „Kino pavasaris“ Lietuvoje.

Pirmojoje filmo „Mariupolis" dalyje pasakojama apie tai, kaip miestas rengiasi karui, tuo tarpu „Mariupolis 2“ pasakoja jau apie čia ir dabar naikinamo miesto kasdienybę.

Filmo montažo režisierė – Dounia Sichov, dirbusi su M. Kvedaravičiumi kuriant filmus „Mariupolis“, „Partenonas“, o filmo režisieriaus asistentė ir bendraautorė – Hanna Bilobrova.

Iš viso M. Kvedaravičius sukūrė penkis filmus, visi jie sulaukė didelės sėkmės tarptautiniuose festivaliuose, profesionalų ir kino žiūrovų dėmesio.

Jis debiutavo filmu „Barzakh“ (2011), kalbančiu apie dingusius žmones Čėčėnijoje, jų artimųjų traumas. Šis filmas susijęs su M. Kvedaravičiaus antropologiniais tyrimais ir moksliniu darbu „Mirtis, sapnai ir žmonių dingimas įstatymo paribiuose kovos su terorizmu zonoje Čečėnijoje.“

„Barzakh“ premjera įvyko Berlyno kino festivalyje ir tuomet pelnė Ekumeninio žiuri ir „Amnesty International“ apdovanojimus.

2019 m. Venecijos festivalyje, Kritikų savaitėje M. Kvedaravičius pristatė vaidybinio filmo „Partenonas“ pasaulinę premjerą. Tuo tarpu kelis metus įvairiose pasaulio šalyse filmuoto dokumentinio esė „Prologas“ premjera įvyks šįmet viename iš tarptautinių festivalių.

Tragiška gyvenimo baigtis

Pirmąją žinią apie 45-erių metų dokumentinių filmų režisieriaus žūtį nuo raketos smūgio balandžio 3-iosios naktį pranešė rusų ir latvių dokumentinio kino režisierius Vitalijus Manskis [3].

Balandžio 5 d. Ukrainos žurnalistė Albina Lvutiva savo feisbuko paskyroje rašė, kad ši informacija buvo sąmoningai pateikta neteisingai.

Žurnalistė rašė, kad iš tiesų rusų kareiviai M. Kvedaravičių paėmė į nelaisvę ir nužudė, o kūną tiesiog numetė. Jo sužadėtinė kūną vėliau rado gatvėje ir dėjo visas pastangas, kad jis būtų pargabentas į Lietuvą. Anksčiau tai buvo slepiama, bijantis, kad jos pačios nenužudytų ir, kad nužudytojo vyro kūnas nebūtų sunaikintas.

Režisierius palaidotas gimtuosiuose Biržuose. Biržų rajono savivaldybės taryba taip pat nutarė M. Kvedaravičiui suteikti garbės piliečio vardą. Jo vardu bus pervadinta ir dabartinė V. Montvilos gatvė [4].

Tarptautinėje kino arenoje vertinamo lietuvių režisieriaus žūtis pasiekė ir užsienio žiniasklaidą. Užuojautą dėl jo mirties pareiškė ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.

„Esu įsitikinęs, kad Mantas Kvedaravičius, įžymus Lietuvos žemės sūnus, pasirinkęs drąsų kelią tarnauti Tiesai ir Žodžio Laisvei, amžinai gyvens mūsų širdyse“, – teigė V. Zelenskis [5].

Ukrainos prezidentas viliasi, kad M. Kvedaravičiaus nufilmuoti unikalūs kadrai apie Mariupolį išliks kaip pasaulio kinematografijos pasiekimas, o režisieriaus gyvenimas, jo meninis palikimas ir pasiaukojimas įkvėps ir kitus saugoti svarbiausius dalykus – tiesą, laisvę ir teisingumą.