UNESCO pasaulio paveldas: Haghpato ir Sanahino vienuolynai – Armėnijos akmens akademijos Lori kalnuose

Haghpato ir Sanahino vienuolynai Armėnijoje saugo X–XIII a. Kaukazo krikščioniškos architektūros viršūnę

Haghpato ir Sanahino vienuolynai yra UNESCO pasaulio paveldo objektas Armėnijos Lori regione. Tai serijinis kultūros paveldo objektas, sudarytas iš dviejų atskirų vienuolynų kompleksų, kurie formavosi X–XIII a. ir atspindi laikotarpį, kai Šiaurės Armėnija išgyveno religinės architektūros, mokymo centrų ir rankraščių kultūros pakilimą. UNESCO šiuos kompleksus apibūdina kaip vienus aukščiausių armėnų religinės architektūros pasiekimų. [1]

Šių vienuolynų išskirtinumas slypi ne vien jų amžiuje. Haghpatas ir Sanahinas sujungė Bizantijos bažnytinės architektūros elementus su vietinėmis Kaukazo statybos tradicijomis. Todėl jų forma nėra paprastas importuotas stilius – tai savitas Armėnijos kalnų architektūros atsakas į Bizantijos pasaulio įtaką. UNESCO dėl šios priežasties objektą pripažino pagal II ir IV kriterijus.

Objektas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas 1996 m., o 2000 m. jo ribos buvo reikšmingai pakeistos. Įrašytos teritorijos plotas siekia 2,65 ha, apsauginė zona – 23,8 ha. Tai nedidelė teritorija pagal plotą, bet itin tanki pagal istorinį turinį: bažnyčios, gavito tipo prieangiai, varpinės, skriptoriumai, refektoriumai, koplyčios, kapavietės, chačkarai ir akmeniniai tiltai čia sudaro vientisą viduramžių Armėnijos dvasinės bei intelektinės kultūros žemėlapį.

Haghpato vienuolyną 976 m. įkūrė karalienė Chosrovanuiš, o jo branduoliu tapo Šv. Nšano bažnyčia

Haghpato vienuolynas buvo įkurtas 976 m. karalienės Chosrovanuiš, Armėnijos karaliaus Ašoto III Gailestingojo žmonos, iniciatyva. Kompleksą sudaro narteksas, du koridoriniai kapų statiniai, refektoriumas, skriptoriumas, Hamazaspo koplyčia, varpinė, kelios kapų koplyčios ir chačkarai – armėniški akmeniniai kryžiai. Visą kompleksą juosia bokštais sustiprinta siena, o prieigos prie jo buvo stebimos iš XIII a. pastatytos Kajaberdo tvirtovės.

Seniausias Haghpato komplekso statinys yra Šv. Nšano bažnyčia, pastatyta 976–991 m. pagal architekto Trdato projektą. Ji turi stačiakampį kupolinį planą, šiek tiek ištęstą rytų–vakarų kryptimi, o jos viduje suformuotas kryžiaus pavidalo planas. Centrinis kupolas remiasi į keturis masyvius piliorius šoninėse sienose, todėl bažnyčios erdvė atrodo kompaktiška, monumentali ir labai tiksliai subalansuota.

Haghpate išlikę ankstyviausi pagrindinės apsidės freskų sluoksniai. Jų kompozicijoje vaizduojamas soste sėdintis Jėzus, o apatinėje dalyje buvo tapytos Apreiškimo, Gimimo ir Krikšto scenos. Rytiniame fasade esantys karalių Smbato ir Gurgėno bareljefai, kuriuose valdovai laiko bažnyčios modelį, laikomi reikšmingais viduramžių Armėnijos skulptūros pavyzdžiais.

Sanahinas veikė kaip mokymo, rankraščių ir Bagratidų dinastijos atminties centras

Sanahino vienuolynas viduramžiais buvo ne tik religinė erdvė. UNESCO nurodo, kad jis buvo Kiurikianų Bagratidų administracinis centras ir giminės laidojimo vieta X–XI a., taip pat vyskupijos rezidencija iki XI a. Tai reiškia, kad Sanahinas jungė kelias funkcijas: valdžios reprezentaciją, dinastinę atmintį, dvasinį gyvenimą ir švietimą.

Sanahino kompleksą sudaro Šv. Astvacacino, Šv. Amenaprkičiaus ir Šv. Grigoro bažnyčios, narteksai, priebažnytis, skriptoriumas, varpinė ir akademija. Šv. Astvacacino bažnyčia datuojama 928–944 m., o Šv. Amenaprkičiaus bažnyčia pastatyta 957–966 m. karalienės Chosrovanuiš globos laikotarpiu. Šie statiniai rodo, kaip armėnų viduramžių architektūra ieškojo pusiausvyros tarp centrinio kupolo, kvadratinės bazės ir aiškios vidinės erdvės.

Ypač svarbus Sanahino skriptoriumas, pastatytas 1063 m. Jis buvo kvadratinio plano, skliautuotas, su nišomis kodeksams ir knygoms laikyti. UNESCO Sanahiną apibūdina kaip vietą, garsėjusią iliuminatorių ir kaligrafų mokykla. Tokie skriptoriumai nebuvo tik sandėliai knygoms – jie buvo žinių dauginimo centrai, kuriuose rankraštis tapdavo ir tekstu, ir meno kūriniu, ir politinės bei religinės atminties forma.

Chačkarai, varpinės ir akmeniniai tiltai atskleidžia Armėnijos viduramžių meistrystę

Vienas ryškiausių Haghpato ir Sanahino bruožų – chačkarai, armėniški akmeniniai kryžiai, kuriuose religinis simbolis virsta sudėtinga akmens ornamentika. Sanahine išliko daugiau kaip 50 chačkarų, o vertingiausiais laikomi Grigoro Tuteordi ir Sargio chačkarai. UNESCO juos priskiria prie geriausių viduramžių armėnų skulptūros pavyzdžių.

Haghpato varpinė, pastatyta 1245 m., laikoma ankstyviausiu tokio tipo statinių pavyzdžiu. Jos architektūrinė struktūra neįprasta: kryžiaus formos pirmo aukšto planas laiko aštuonkampį antrą aukštą, virš kurio iškyla septyniomis kolonomis paremta varpinė. Sanahino varpinė, statyta 1211–1235 m., taip pat priklauso vieniems seniausių Armėnijos varpinių pavyzdžių.

Į UNESCO objektą įtrauktas ir monumentalus vienos arkos akmeninis tiltas per Debedo tarpeklį. Jis išliko nuo XIII a. savo pirminės formos. Šis tiltas svarbus ne tik kaip inžinerinis objektas, bet ir kaip priminimas, kad vienuolynai nebuvo izoliuotos akmeninės salos kalnuose. Jie veikė kelių, gyvenviečių, prekybos ir piligrimystės tinkluose.

UNESCO statusas saugo ne tik pastatus, bet ir kraštovaizdžio, tikėjimo bei istorinio tęstinumo visumą

UNESCO pabrėžia, kad Haghpato ir Sanahino kompleksai išlaikė pakankamą vientisumą, kad perteiktų savo išskirtinę visuotinę vertę. Jų autentiškumas, UNESCO vertinimu, nebuvo pažeistas, nors per šimtmečius statiniai patyrė žalą ir restauracijas. Kompleksų dabartinė struktūra rodo organišką vienuolinių ansamblių augimą – kiekvienas naujas priestatas ar rekonstrukcija atsirado reaguojant į praktinius, liturginius ir istorinius poreikius.

Pagrindinės grėsmės šiam objektui kyla dėl aktyvios seisminės ir pramoninės zonos, aplinkos taršos, turizmo srauto bei natūralaus statinių irimo. Apsauga remiasi Armėnijos teisės aktais, o patys kompleksai priklauso Armėnų apaštališkajai bažnyčiai. Priežiūroje dalyvauja Armėnijos kultūros institucijos, Bažnyčios struktūros, specializuotos tarybos ir paveldo apsaugos institucijos.

Haghpatas ir Sanahinas išlieka svarbūs todėl, kad jų vertė neapsiriboja architektūra. Tai akmenyje įrašyta Armėnijos krikščioniškos valstybės, dinastijų, mokyklų, rankraščių, karo, restauracijų ir ištvermės istorija. Šie vienuolynai primena laikotarpį, kai Kaukazo kalnuose tikėjimas, valdžia ir mokslas galėjo susitelkti viename komplekse – po sunkiu kupolu, prie skriptoriumo nišų, šalia akmeninio kryžiaus, kuris turėjo išlikti ilgiau už jį iškalusio žmogaus vardą.