Užstatas ar avansas: ką rinktis sudarant sutartį?

Užstatas ir avansas: kuo jie skiriasi ir kodėl tai svarbu žinoti sudarant sutartis

Daugelis žmonių, sudarydami sutartis dėl pirkinių, paslaugų ar nuomos, sutinka iš anksto sumokėti tam tikrą pinigų sumą, tačiau ne visada suvokia, ar tai yra avansas, ar užstatas. Šie du terminai dažnai vartojami kaip sinonimai, nors pagal Lietuvos teisę jų paskirtis ir teisinės pasekmės skiriasi iš esmės. Pasak teisininkės, mediatorės Raimondos Joskaudienės, šią skirtį būtina suprasti dar prieš pasirašant bet kokią sutartį.

„Pagal Lietuvos teisę užstatas ir avansas yra du skirtingi prievolių užtikrinimo ar įvykdymo būdai, turintys skirtingas teisines pasekmes,“ – pabrėžia R. Joskaudienė. Ji atkreipia dėmesį, kad avansas nelaikomas užtikrinimo priemone, o užstatas tokią funkciją atlieka. Nuo to priklauso, kaip bus sprendžiama, jei sutartis nebus įvykdyta. [1]

Avansas – išankstinis mokėjimas, neturintis užtikrinamosios funkcijos

Avansas yra pinigų suma, sumokama iš anksto kaip būsimos kainos ar atlygio dalis. Jis skirtas pradėti prievolės įvykdymą, tačiau nesuteikia garantijos, kad prievolė bus įvykdyta iki galo.

„Avansas laikomas daliniu prievolės įvykdymu,“ – aiškina R. Joskaudienė. Pasak jos, nutraukus sutartį, avansas paprastai grąžinamas, nebent šalių susitarimu būtų numatyta kitaip, pavyzdžiui, kad jis laikomas netesybomis. Kitaip tariant, jei sandoris neįvyksta, pirkėjas nepraranda sumokėtų pinigų vien dėl to, kad jie buvo avansas.

Svarbu žinoti ir tai, kad avansas neįrodo sutarties sudarymo – tai tik mokėjimas, kuris bus įskaitytas į galutinę kainą, jei sutartis įvykdoma.

Užstatas – prievolės įvykdymą užtikrinanti priemonė

Skirtingai nei avansas, užstatas laikomas užtikrinimo priemone, kuri veikia kaip finansinė garantija kitai šaliai.

„Užstatas – tai pinigų suma ar kitoks turtas, kurį viena sutarties šalis perduoda kitai kaip įrodymą, kad sutartis sudaryta, ir kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę,“ – sako R. Joskaudienė.

Teisininkė paaiškina, kad užstatas turi dvejopą funkciją – įrodo sutarties sudarymą ir užtikrina prievolės įvykdymą. Būtent todėl netesėjimo atveju taikomos griežtesnės pasekmės:

„Jei sutarties neįvykdo užstatą davusi šalis – užstatas lieka kitai šaliai, o jei sutarties neįvykdo užstatą gavusi šalis – ji turi grąžinti dvigubą užstatą.“

Tai reiškia, kad užstato praradimas ar dvigubas jo grąžinimas veikia kaip papildoma motyvacija šalims laikytis įsipareigojimų.