Vaistai, pakeitę pasaulį „temdo“ sąmonę iki šių dienų

Dėl plataus vaistų naudojimo atsirado jiems atsparių bakterijų padermių

Sunku išmatuoti kurio nors vieno vaisto poveikį pasaulio istorijai. Tačiau yra keli pagrindiniai vaistai, kardinaliai pakeitę mūsų gyvenimą, ir dažnai tokiais būdais, kurių nesitikėjome [1]. Kita vertus, atnešdami neįtikėtinos naudos, jie paprastai taip pat susiję su komplikacijų padidėjimu, į kurį turime žiūrėti gana kritiškai. Tai, be kita ko, geras priminimas, kad šiandieniniai stebuklingi vaistai nejučia gali tapti tam tikro masto ateities problema.

Anestezija (nejautra, dalinis arba visiškas jutimo netekimas). Dar 1700-ųjų pabaigoje anglų chemikas Džozefas Priestlis pagamino dujas, kurias pavadino azoto oksidu. Buvo manyta, jog jos gali būti naudojamos kaip skausmo malšinimas chirurgijoje, bet vietoj to minėtas atradimas iš esmės tapo pramoginiu.

Galiausiai Škotijos gydytojas Jamesas Youngas Simpsonas pastarąsias panaudojo 1847 m., kad padėtų gimdyti, dėl ko netrukus anestezija buvo plačiau naudojama operacijos metu. Vis tik bet koks vaistas, dėl kurio žmonės praranda sąmonę, taip pat gali pakenkti, nes tai neretai slopina nervų sistemą.

Nitroglicerinas. Tai buvo pirmasis modernus vaistas, leidęs milijonams žmonių, sergančių angina, gyventi gana normalų gyvenimą. Tai taip pat atvėrė kelią vaistams, tokiems kaip kraujospūdį mažinantys vaistai. Akivaizdu, jog jie prailgino gyvenimą ir padidino vidutinę gyvenimo trukmę Vakarų šalyse. Tačiau kadangi žmonių gyvenimas pailgėjo, dabar yra didesnis mirčių nuo vėžio ir kitų neužkrečiamųjų ligų skaičius. Taigi nitroglicerinas netikėtais būdais pasirodė esąs pasaulį keičiantis vaistas.

Hormoninė kontracepcija. Nors bandomosios tabletės padėjo sumažinti nėštumo riziką, prireikė dešimties metų, kad būtų įrodytas ryšys tarp geriamųjų kontraceptikų ir rimto šalutinio poveikio. Visgi šie preparatai sukėlė didelių pasaulinių demografinių pokyčių, kai šeimų skaičius sumažėjo, o moterys vėl pradėjo dirbti. Tačiau tai vis dar kelia klausimų, kaip medikai eksperimentavo su moterų kūnu.

Diazepamas. Pirmasis benzodiazepinas, nervų sistemą slopinantis preparatas, buvo sukurtas 1955 m. Tokie vaistai nebuvo parduodami kaip „vaistai“ nuo nerimo. Vietoj to, jie turėjo padėti žmonėms įsitraukti į psichoterapiją, kuri buvo laikoma tikruoju psichinių problemų sprendimu. Nepaisant to, tobulėjantys vaistai ilgainiui įgavo didžiulį poveikį, sukurdami streso bei nerimo valdymo medikamentais kultūrą, atverdami kelią antidepresantams.

„Velnio kvėpavimas“ – legenda arba baisiausias pasaulyje narkotikas

Yra pasakojimų, kuriuose neva akcentuojama tai, kad cheminė medžiaga, taipogi žinoma kaip „Devil's Breath“, rado savo kelią visame pasaulyje, jog nieko neįtariantys turistai taptų neveiksnūs [2]. Rezultatas? Auką į hipnozę panardinanti būsena, dėl ko jiems gali kilti apiplėšimo ar išprievartavimo rizika. Ir visgi, ar šios sensacingos istorijos yra legendos, ar faktinės nusikaltimo scenos dalis?

Preparatas yra kilęs iš „Borrachero“ krūmo gėlių, paplitusių Pietų Amerikos Kolumbijos šalyje. Na, o jį šimtus metų naudojo vietiniai pietų amerikiečiai dvasiniuose ritualuose, kadangi sakoma, kad junginys sukelia haliucinacijas, bauginančius vaizdus ir laisvos valios trūkumą.

Aktyvią medžiagą, be kita ko, galima įsigyti pleistro pavidalu, dėvimu už ausies tam, kad šis apsaugotų nuo pooperacinio pykinimo ar vėmimo, – vaistas pamažu įsisavinamas per odą. Tuo tarpu „derinant“ jį su alkoholiu, pastarasis tikrai paspartintų centrinės nervų sistemos sutrikimus, pasireiškiančius sumišimu, dezorientacija ir amnezija.

Kontroliuojama medžiaga ar ne, didelės dozės gali sukelti nemenkų problemų, mat tvirtinama, jog ji gali padaryti auką be sąmonės 24 ar daugiau valandų ar netgi sukelti mirtį. Galiausiai nenuostabu, kad dauguma šių Kolumbijos incidentų įvyko naktiniuose klubuose ir baruose.

Nuo aspirino iki moderniausių receptinių vaistų – rinkoje dauguma preparatų turi šalutinį poveikį

Ko gero, dažniausiai pasitaikantis šalutinis poveikis vaistų atžvilgiu, yra pykinimas ar skrandžio veiklos sutrikimas, nors tai gali nutikti ne visiems žmonėms [3].

Ir iš tiesų, kai kurie vaistai negali padėti, tačiau sukelia šalutinį poveikį dėl specifinės cheminės struktūros. Be to, šalutinis poveikis gali atsirasti ir tada, kai vaistas sumaišomas su tam tikrais dalykais. Pavyzdžiui, alkoholio vartojimas naudojant skausmą malšinančius vaistus dažnai sukelia atsitiktinį perdozavimą.

Kitas pavyzdys yra greipfrutų sultys, kurios gali paveikti kelių vaistų poveikį kraujyje, įskaitant kai kuriuos kraujospūdį reguliuojančius preparatus.

Derėtų paminėti, kad prieš vaistams pasirodant rinkoje, jie turi būti patvirtinti. Įrodymas atsiranda patikrinus vaistą, pirmiausia gyvūnams, o paskui žmonėms, galiausiai nustačius, ar jo nauda viršija riziką.

Vis dėlto kartais testai neatskleidžia visko apie šalutinį vaisto poveikį, ir jie nepasirodys tol, kol vaistas patenka į rinką ir daugiau žmonių pradeda jį vartoti. Kita vertus, reguliavimo veiksmai, tokie kaip įspėjimų pridėjimas prie narkotikų etiketės, tokiu atveju išties „pasitarnauja“.

Taip atsitiko su vaistu nuo psoriazės (lėtinės pasikartojančios ligos, pažeidžiančios odą ir sąnarius), mat buvo reikalaujama, jog ant šio būtų ryškus įspėjimas po to, kai iš pacientų buvo gauta pranešimų apie smegenų infekcijas ir meningitą. Vėliau vaistas, be abejo, buvo pašalintas iš rinkos. (Akivaizdu, kad norima vartotojų indėlio, kai kalbama apie šalutinį poveikį, pranešant apie galimą naują, bet sunkų šalutinį poveikį.)

Žinoma, ne kiekvienas šalutinis poveikis yra blogas – kai kurie yra visai laukiami. Tarkim, „Minoksidilis“ iš pradžių buvo parduodamas kaip tabletės padidėjusiam kraujospūdžiui, kol buvo nustatyta, jog žmonės pastarojo dėka geba atsiauginti plaukus, dėl ko nūdienoje šis pasitelkiamas apsisaugoti nuplikimo.

Bet kokiu atveju visuomet reikėtų rinktis atsakingai, kadangi jau seniai įrodyta, kad daugumos ligų šaknys glūdi galvoje ir mūsų negatyviame mąstyme (jis, deja, pasauliečiams yra tapęs įprastu).