Vaiva BUDRAITYTĖ: Deivės Austėjos šventė

Artėja Austėjos šventė

Kuo Austėja ir bitės mums yra ypatingos, ką daryti šiomis dienomis, kad jums sektųsi, būtumėte laimingi, sveiki ir turtingi?

Galbūt tai viena didžiausių metinių švenčių visame Šiaurės pusrutulyje – o manau, kad ir Pietų. Kol egzistuoja bitės, tol egzistuoja pasaulis, žmogus, gyvūnai – visi priklauso nuo augalų, vaisių, daržovių. Tai – sėklos, tai – gyvybė.

Net jei kažką mūsų pasaulio tvarkytojai, kurie pateikia klimatą kaip naują eksperimentą – sugalvotų, kol bus bitės, mes išgyvensime. Turėsime, ką valgyti, paukščiai ir gyvūnai turės, ką valgyti. Bitės atlieka apvaisinimo darbą, be kurio nebūtų nei derliaus, nei gyvybės.

Kaip žinia, Austėja yra ne tik bičių mama, motina didžioji – bet ir vaisingumo, šeimos, gausos deivė.

Beje, bitė – vienintelis gyvūnas, apie kurį sakoma ne kad „dvesia“, o kad „miršta“. Bitės būdavo rituališkai laidojamos. Niekas nesakydavo „pakasiau bites“, bet sakydavo – „palaidojau bitelę“. Ji buvo prilyginta žmogaus sielai. Bitė – ne gyvūnas, o Dievo kūrinys, turintis sielos energijos.

Bitės labai jautrios. Jei namuose gresia nelaimė – jos išskrenda. Jei grįžta po bėdos – žinokite, kad vėl atsirado gyvybė, viltis. Todėl su bitėmis reikia elgtis pagarbiai.

Anksčiau beveik kiekvienas kaimo namas turėjo bent kelis avilius. Kodėl?

Nes medus buvo vienintelis saldumo šaltinis. Stevija, beržų sirupas ir medus – tiek ir buvo. Runkelinis ar cukranendrių cukrus atsirado tik palyginti neseniai – prieš 100–150 metų.

Norėdami įvesti cukrų kaip pramoninį produktą, vergvaldžiai, kurie vežė afrikiečius vergus dirbti cukranendrių plantacijose, pradėjo samdyti mokslininkus, kad šie skleistų mintį: „medaus negalima kaitinti“, esą jis tampa nuodu. Tačiau šimtmečiais būtent su medumi buvo verdamos visos uogienės, obuolienės, desertai. Dvaruose ir ūkiuose – tik su medumi.

Tie, kurie galėjo sau leisti cukraus – jį naudojo kaip stiliaus, prabangos elementą. O tuo metu, kai bitės prinešdavo medučio, tai buvo didžiulis džiaugsmas.

Tad jei mėgstate saldžiai – neišsigąskite virti uogienės su medumi. Ypač jei turite biteles. Pavaišinkite ir draugus. Galite ir trinti uogas su medumi, bet virti taip pat yra labai gerai.

Nors dalis medžiagų kaitinant pranyksta, vis tiek apie 80 % naudos išlieka. Kalbos, kad „kaitinant medų viskas žūsta“, yra pervertintos. Maistas – tai pirmiausia energija. Kaip jį ruošiate, kokioje aplinkoje ir su kokia nuotaika – svarbiau nei cheminė sudėtis, jei tai nėra nuodai.

Ką daryti per Austėjos dieną, kad sektųsi?

Tie, kurie turite avilius – apeikite juos su ugnimi, pašlakstykite struktūruotu vandeniu. Jei turite rasų vandens – puiku. Jei turite likusio nuo Kūčių – tinka. Jei neturite – galima pasinaudoti ir šventintu bažnyčios vandeniu.

Taip pat padėkokite augalams – tiems, iš kurių bitės neša medų. Surinkite žydinčių žolelių puokšteles ir jomis papuoškite avilius.

Bitininkai žino – tai medaus dalijimosi diena. Bičiuliai (tie, kurie drauge augina bites) šią dieną dalindavosi medumi.

Jaunimas tą dieną atlikdavo įvairius burtus: merginos po lova padėdavo medaus indelį tikėdamosi susapnuoti būsimą vyrą ar sužinoti, kada ištekės. Buvo tikima: jei apie merginą Austėjos dieną suka ratus bitės – ji greitai ištekės.

Bitės visada simbolizavo kažką gero. Jos niekada neįgels, jei jų neliesi. Neturi priežasties tai padaryti.

Šventė būdavo linksma – su dainomis, šokiais, vadinamais „padūzgenimais“, imituojančiais bičių spiečių. Linksmybės tęsdavosi iki aušros – juk vasara trumpa.

Tad nepamirškite – dalinkitės medumi

Einate į svečius? Nupirkite bent jau parduotuvinio. Dar geriau – iš pažįstamo bitininko. Taip palaikysite lietuvišką bitininkystę.

Norite daugiau simbolikos? Tą dieną užsidėkite medaus kaukę, patepkite plaukus, vaikams duokite pažaisti su medumi. Po to – visi į upelį ar ežerą.

Džiaukimės, kol galime. Būkite sveiki ir laimingi.