Valdžios simboliai ir amatininkų meistrystė atveria didingą ir spalvingą Kernavės istorijos puslapį

Kernavės archeologinės vietovės muziejuje pirmą kartą Lietuvoje pristatyti rekonstruoti keturi istoriniai Kernavės didikų kostiumai, kurie atskleidžia ištisą viduramžių valdžios ir galios simbolių pasaulį, pripildytą prabangių audinių, ryškių spalvų, išskirtinių papuošalų, liudijančių to meto diduomenės atvirumą naujovėms ir Europos dvarų madoms. Drauge tai yra ir pagoniškos pasaulėjautos atspindys, atsiskleidžiantis baltišką simboliką protėvių papuošaluose.

Kernavė – neabejotinai vienas iš svarbiausių, politiškai reikšmingų ir turtingų XIII–XIV a. LDK miestų.

Ant Aukuro kalno stovėjusioje kunigaikščio pilyje rezidavęs valdovas ir jį supusi diduomenė mėgavosi prabanga ir nevengė didžiuotis išskirtiniais dirbiniais. Tai liudija archeologiniai radiniai.

„Kernavės archeologinė vietovė – tai išskirtinis kultūrinis kraštovaizdis, reprezentuojantis Lietuvos priešistorę ir ankstyvąjį Lietuvos valstybės etapą. Įrašymas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą liudija globalią jo svarbą ir išskirtinę vertę ne tik Europos regionui, bet ir pasauliniu mastu. Išlikę archeologiniai artefaktai, senovės gyvenvietės, piliakalnių gynybinė sistema iškalbingai mena 11 tūkstančių metų nenutrūkstamą žmonijos raidą, kurioje atsispindi reikšmingas pagoniškos kultūros virsmas krikščioniškąja. Neabejojame, kad ši paroda padės atskleisti dar nežinomus Kernavės verčių klodus ir priartins mus prie tikroviškos istorinių laikų pajautos“, – įsitikinusi antros parodos globėjos –Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Miglė Mašanauskienė.

Parodoje pristatomi keturi Kernavės didikų kostiumai, kuriuos sudaro daugiau nei 60 rekonstruotų aprangos dalių – nuo batų iki ginklų ir kepurių. Dauguma iš jų pagaminta pagal to meto technologijas, o tam reikėjo itin kruopštaus rankų darbo, amato išmanymo ir kantrybės.

XIII–XIV a. Kernavės kunigaikščio pilis dėl šaltinių ir radinių stokos tyrėjų detaliau nenagrinėta. Todėl, pasak parodos autorių Editos Gilės ir Martyno Švedo, kelerius metus teko kruopščiai rinkti informaciją apie viduramžių Kernavės diduomenę po gabalėlį:

„Kalbėjome su mokslininkais, archeologais, rekonstruktoriais, tyrinėjome istorinius šaltinius, studijavome archeologinius radinius, ieškojome analogų kaimyninėse šalyse. Istoriško tikslumo siekėme atkurdami net mažiausią kostiumo detalę. Istoriniai audiniai, sabalo kailiai, sidabriniai LDK elito papuošalai, rankų darbo šilkinės vytinės juostos – tai tik maža dalis autentikos, kuri atsiskleidžia atkurtoje Kernavės diduomenės aprangoje.“

Kernavės istoriniai kostiumai, nepaisant labai turtingos ir unikalios šios vietovės, atkurti pirmą kartą. Ir pirmą kartą istorijoje kostiumą siekta rekonstruoti visą – nuo apatinių, apsiaustų iki ginklų, skydų.

„Šioje parodoje pateikiama XIII–XIV a. Kernavės miesto diduomenės kostiumų versija kol kas yra geriausia. Aptartos visos kostiumų rekonstrukcijos temos. Išnagrinėti visi galimi šaltiniai, rekonstrukcijų versijos ir atrinktos geriausiai atitinkančios rekonstruojamų kostiumų koncepciją. Rekonstrukcijas kūrę meistrai negailėdami laiko ir savęs pateikė geriausius savo dirbinius – kai kurių (kaip pripažino kūrėjai) pakartoti per savo gyvenimą gali ir nebepavykti. Tai yra vienas iš didžiausių rekonstrukcijos projektų Lietuvoje“, – teigia Andrius Janionis, Kernavės archeologinės vietovės muziejaus skyriaus vedėjas.

Austėja Luchtanaitė, parodos kuratorė iš Kernavės archeologinės vietovės muziejaus, sako, kad „muziejų lankytojams dažnai sunku įsivaizduoti, kokie spalvingi ir prašmatnūs buvo protėviai, tad būtent šios rekonstrukcijos mums leidžia pamatyti, kaip iš tiesų atrodė mūsų žemių gyventojai valstybės kūrimosi metu, padeda geriau įsivaizduoti praeities žmogų – papuošalų, drabužių, apavo ir ginklų gamyba pagal senovines technologijas taip pat mus įgalina aiškiau suprasti senovės žmogaus rankų darbą, leidžia prisiliesti prie jo buities, gyvensenos ypatumų. Rekonstrukcijų gamyba nėra tik galutinio produkto džiaugsmas, tai priartėjimas prie mūsų protėvių, prie mūsų šaknų.“