Valstybės kontrolė: augant gynybos biudžetui, valstybė neturi jam pritaikytos valdymo sistemos

Pinigų gynybai netrūksta, tačiau planavimas atsilieka

Dar visai neseniai pagrindinis klausimas Lietuvos gynyboje buvo vienas – ar skiriame pakankamai pinigų kariuomenei. Šiandien atsakymas aiškus: skiriame daugiau nei bet kada anksčiau. Tačiau Valstybės kontrolė įspėja, kad iškilo nauja problema. Lietuva jau išmoko rasti milijardus gynybai, bet dar neįrodė, kad sugeba juos efektyviai planuoti ir valdyti.

Per trejus metus krašto apsaugos finansavimas išaugo 73 proc., o kitąmet turėtų pasiekti 5,38 proc. BVP. Vis dėlto auditoriai konstatuoja, kad valstybė vis dar neturi sistemos, kuri aiškiai parodytų, kokius gynybinius pajėgumus už šiuos pinigus kuria ir kaip jie bus finansuojami ateityje [1].

Valstybės kontrolės atliktas auditas atskleidė paradoksalią situaciją. Viena vertus, Lietuva sparčiai didina investicijas į krašto apsaugą, kuria nacionalinę diviziją, rengiasi priimti Vokietijos brigadą ir siekia tapti viena daugiausiai gynybai skiriančių NATO valstybių. Kita vertus, dalis pagrindinių strateginių dokumentų nėra atnaujinti daugiau nei dešimtmetį, o ilgalaikis gynybos pajėgumų planavimas nacionaliniu lygiu numatytas tik iki 2030 metų.

Tai reiškia, kad valstybė jau dabar yra įsipareigojusi įgyvendinti ilgalaikius karinius projektus, tačiau neturi aiškaus vaizdo, kaip po 2030-ųjų bus planuojami reikalingi pajėgumai, kokių investicijų jiems reikės ir kaip bus užtikrintas jų finansavimas.

Valstybė mato išlaidas, bet ne visada mato rezultatą

Auditas parodė, kad krašto apsaugos sistemoje trūksta aiškių sąsajų tarp prioritetų, finansavimo ir rezultatų. Informacija apie poreikius, asignavimus ir pasiektą pažangą kaupiama skirtingose sistemose, todėl sprendimų priėmėjams sudėtinga matyti bendrą vaizdą. Kitaip tariant, valstybė gali gana tiksliai pasakyti, kiek pinigų išleido, tačiau kur kas sunkiau atsakyti, kokį konkretų rezultatą tai davė.

Ši problema tampa ypač aktuali augant investicijų mastui. Finansinis rodiklis pats savaime neparodo, ar valstybė tapo saugesnė. Milijonai ir milijardai eurų biudžete negarantuoja stipresnės gynybos, jei nėra aiškaus mechanizmo, leidžiančio vertinti, kaip šios lėšos virsta naujais pajėgumais, modernizuota infrastruktūra ar didesniu kariuomenės pasirengimu.

Ne mažiau svarbi problema – atsakomybės išskaidymas. Daugiau nei pusė krašto apsaugos sistemos uždavinių ir rodiklių kartojasi skirtingose programose, todėl tampa sudėtinga nustatyti, kas atsakingas už galutinį rezultatą. Augant investicijoms, tokia sistema darosi vis sunkiau valdoma.

Metų pabaigoje – šimtų milijonų perskirstymai

Auditoriai atkreipia dėmesį ir į lėšų panaudojimo problemą. Likus paskutiniam metų ketvirčiui, maždaug trečdalis gynybai skirtų lėšų vis dar būna neišleista. Tokia situacija didina riziką, kad metų pabaigoje sprendimai bus priimami skubotai, siekiant suspėti panaudoti skirtus asignavimus.

Vien per praėjusius metus sistemos viduje teko atlikti asignavimų pakeitimų už beveik 441 mln. eurų. Valstybės kontrolės vertinimu, ilgalaikiam gynybos finansavimo planavimui būtina vientisa sistema, kuri leistų susieti prioritetus, finansavimą ir rezultatus bei operatyviai stebėti jų įgyvendinimo pažangą.

Audito išvados rodo, kad Lietuvos gynybos politika pasiekė naują etapą. Jeigu pastarąjį dešimtmetį pagrindinė diskusija sukosi apie per mažą finansavimą, dabar dėmesys krypsta į tai, kaip užtikrinti, kad rekordinės investicijos būtų panaudotos strategiškai ir kurtų realią naudą šalies saugumui.