Vengrija imasi precedento neturinčio žingsnio – ieškinys Briuseliui dėl reikalavimo priimti migrantus

Vengrija stoja į atvirą teisinį konfliktą su Briuseliu dėl migracijos ir ES įgaliojimų ribų

Vengrijos vyriausybė paskelbė apie precedento neturintį žingsnį Europos Sąjungos istorijoje – Budapeštas pateikė ieškinį Europos Teisingumo Teismui (ETT), ginčydamas finansines sankcijas, kuriomis ES institucijos bando priversti valstybes nares keisti nacionalinę migracijos politiką. Teisingumo ministras Bence Tuzsonas pareiškė, kad šis sprendimas yra atsakas į politiškai motyvuotą spaudimą pakeisti šalies migracijos politiką ir primesti Briuselio sprendimus demokratiškai išrinktai vyriausybei.

Ginčas kilo po to, kai 2024 m. ETT skyrė Vengrijai 200 mln. eurų vienkartinę baudą bei papildomą 1 mln. eurų baudą už kiekvieną dieną, kol šalis, teismo vertinimu, nevykdo ES prieglobsčio teisės reikalavimų. Šios sumos automatiškai išskaičiuojamos iš Vengrijai priklausančių ES lėšų.

Budapeštas pabrėžia, kad tokios sankcijos tampa pavojingu precedentu, kai finansiniai svertai naudojami ne teisės pažeidimams ištaisyti, o politiniam paklusnumui užtikrinti. Kadangi ETT sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas, Vengrija pasirinko kitą kelią – ieškinį dėl žalos atlyginimo. [1]

Vyriausybės teigimu, teismas pažeidė pagrindinius ES teisės principus, įskaitant proporcingumą, teisinį tikrumą ir valstybių narių lygybę. Pasak B. Tuzsono, tai nėra teisinis ginčas siaurąja prasme, o platesnis konfliktas dėl to, ar ES institucijos gali naudoti sankcijas kaip politinio spaudimo priemonę.

Budapeštas kategoriškai atsisako dalyvauti naujajame ES migracijos solidarumo mechanizme

Lygiagrečiai teisiniam ginčui Vengrija dar kartą patvirtino, kad nedalyvaus nuo 2026 m. birželio įsigaliosiančiame ES Migracijos ir prieglobsčio pakte. Premjero Viktoro Orbáno kanceliarijos vadovas Gergely Gulyás aiškiai pareiškė, jog šalis „nepriims nė vieno migranto“ ir neprisidės prie solidarumo mechanizmo nei migrantų perkėlimu, nei finansinėmis įmokomis.

Pagal naująjį paktą visos ES valstybės bus įtrauktos į privalomą „solidarumo“ sistemą, kurioje pasirinkimas faktiškai apsiriboja dviem variantais – migrantų perkėlimu arba finansinėmis įmokomis. Vengrija tvirtina, kad ši sistema iš esmės baudžia tas valstybes, kurios pasirinko griežtą sienų apsaugą, ir ignoruoja nacionalinius sprendimus.

Budapeštas savo poziciją grindžia ir vidaus politiniais argumentais. Vyriausybė primena 2016 m. referendumą, kuriame rinkėjai atmetė privalomą migrantų perkėlimą, bei teigia, kad ES neturi mandato spręsti, „su kuo vengrai turi gyventi“. Europos Komisija tokį požiūrį kritikuoja, pabrėždama, kad solidarumas pagal naują paktą yra lankstus formomis, bet privalomas savo esme. [2]

Vengrijos pozicija įsilieja į platesnį pasipriešinimą ES migracijos politikai

Nors Vengrija išlieka ryškiausia migracijos politikos kritikė, jos pozicija nėra visiškai izoliuota. Pastaraisiais metais panašų nepritarimą privalomoms migrantų kvotoms ar finansinėms „kompensacijoms“ viešai reiškė ir kitos valstybės. Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas yra pareiškęs, kad Varšuva nepriims migrantų pagal privalomas kvotas ir nemokės už atsisakymą tai daryti.

Skeptiškai naująją sistemą vertina ir Slovakija bei Čekija, kurios kritikuoja Briuselio siekį centralizuoti sprendimus jautriose vidaus politikos srityse. Net Vakarų Europoje girdimi signalai apie ribas, kurias valstybės pasirengusios pripažinti. [3]

Vokietijos vidaus reikalų ministras Alexanderis Dobrindtas yra pareiškęs, kad šalis nepriims papildomų prieglobsčio prašytojų, jei migracijos sistema taps nevaldoma. Tai rodo, kad ginčas dėl migracijos nėra tik Rytų ir Vakarų priešprieša, o platesnė diskusija apie ES kompetencijų ribas.

Todėl Vengrijos ieškinys prieš Europos Teisingumo Teismą tampa ne vien teisiniu precedentu, bet ir politiniu signalu. Jis kelia klausimą, ar Europos Sąjungoje migracijos politika bus formuojama per nacionalinius sprendimus ir rinkėjų valią, ar per teismus, sankcijas ir finansinius svertus.