Viduramžių rankraštis meta šešėlį: Turino drobulė – dvasininkų apgaulė?

Rašytinis šaltinis: XIV a. prancūzų teologas Nicole Oresme

Turino drobulė, šimtmečius laikyta viena iš švenčiausių katalikų relikvijų, vėl atsidūrė istorinių diskusijų epicentre.

Žurnale Journal of Medieval History paskelbtas tyrimas atskleidė dar vieną viduramžių dokumentą, kuriame ši drobulė įvardijama kaip klastotė. [1] Tai – seniausias žinomas rašytinis liudijimas, kuriame abejojama, ar drobulė iš tiesų buvo Jėzaus Kristaus laidojimo audinys

Naujai aptiktas XIV a. tekstas priklauso prancūzų teologui Nicole Oresme (1325–1382), vienam iškiliausių savo laikmečio mąstytojų. Jis dar gerokai prieš oficialius Bažnyčios pareiškimus pabrėžė, kad vadinamasis stebuklas yra „aiški ir akivaizdi“ apgaulė, vykdyta dvasininkų tam, kad būtų pritraukiamos aukos bažnyčioms.

„Nereikia tikėti kiekvienu, kuris teigia „už mane buvo padarytas toks stebuklas“, nes daug dvasininkų tokiu būdu apgaudinėja kitus, kad išgautų aukas,“ – rašė Oresme, paminėdamas atvejį Šampanėje, kur pirmą kartą buvo pristatyta drobulė.

Relikvijos kilmė ir ilgalaikės abejonės

Drobulė pirmą kartą pasirodė viešumoje apie 1354 m. Prancūzijos Šampanės regione ir nuo pat pradžių susilaukė tiek pagarbinimo, tiek skeptikų balsų.

Audeklas, kuriame matomas nuogo vyro kūno priekinės ir nugarinės pusės atspaudas, ilgainiui imtas laikyti Jėzaus Kristaus laidojimo audiniu, tačiau jau 1389 m. Tros miesto vyskupas Pierre d’Arcis savo laiške popiežiui ją apibūdino kaip klastotę. [2]

Per šimtmečius Vatikano pozicija dėl drobulės autentiškumo kito – nuo atsargaus pripažinimo iki skeptiško atmetimo.

Nepaisant to, audeklas, saugomas Turino Šv. Jono Krikštytojo katedroje, iki šiol traukia tūkstančius piligrimų ir turistų. Jis viešai rodomas tik ypatingomis progomis.

Mokslininkų vertinimai ir šiandieninės diskusijos

Pasak tyrimo autoriaus, Belgijos Katalikiškojo Leveno universiteto istoriko dr. Nicolaso Sarzeaud, Oresme išskirtinis tuo, kad siekė racionaliai paaiškinti tariamus stebuklus.

„Jis bandė parodyti, kad fenomenai turi logiškus paaiškinimus, o ne būtinai yra dieviški ar demoniški reiškiniai,“ – teigia mokslininkas. [2]

Šis atradimas suteikia naujų argumentų relikvijos kritikams ir parodo, kad jau viduramžiais buvo abejojama jos tikrumu.

„Turino drobulės istorija nuo pat pradžių buvo lydima ginčų tarp jos gerbėjų ir skeptikų. Oresme tekstas yra neeilinis atvejis, kai išsamiai aprašoma dvasininkų apgaulė,“ – rašo tyrimo autoriai.

Skaitmeninis modeliavimas rodo, kad drobulė labiau primena skulptūros atspaudą, o ne žmogaus kūną

2025 m. vasarą žurnale Archaeometry publikuotas Brazilijos 3D dizainerio Cicerio Moraeso tyrimas pasiūlė naują paaiškinimą, kaip galėjo atsirasti drobulėje matomas atvaizdas. [3]

Mokslininkas, naudodamas skaitmeninio modeliavimo įrankius, palygino, kaip audinys gula ant tikro žmogaus kūno ir ant žemo reljefo skulptūros. Rezultatai parodė, kad Turino drobulėje esantis atvaizdas labiau atitinka skulptūros paviršiaus kontaktą, o ne tikro kūno formą.

Moraesas pabrėžė, kad tokį efektą galima paaiškinti tuo, jog audinys liečiasi tik su paviršiaus iškilimais, todėl atvaizdas išlieka plokščias ir neiškreiptų proporcijų – tarsi kopija. Pasak jo, viduramžiais tokie reljefai buvo plačiai naudojami krikščioniškame mene, todėl drobulę galima vertinti kaip kruopštų to laikotarpio kūrinį.

Nors tyrimas nesprendžia, kokiomis konkrečiomis medžiagomis ar technika audeklas buvo sukurtas, jis parodė, kad šiuolaikinės skaitmeninės technologijos gali padėti iš naujo vertinti senas paslaptis, jungiant mokslą, meną ir religijos istoriją.