Viena trumpiausių kadencijų? Švedijos premjerė atsistatydino vos po kelių valandų valdžioje

Poste užsibuvo vos kelias valandas

Lapkričio 24-oji tapo svarbia diena Švedijai. Šalies parlamentarai susirinko balsuoti dėl naujojo šalies premjero paskyrimo, po to, kai buvęs ministras pirmininkas Stefanas Lofvenas atsistatydino iš pareigų. Švedijos parlamente vykęs balsavimas pasibaigė Magdalenos Andersson, dabartinės finansų ministrės triumfu – ji tapo pirmąja moterimi Švedijos premjero poste. Vis dėlto, po balsavimo pasigirdę aplodismentai ir istorinė akimirka po po kelių valandų buvo užgožti netikėtos naujienos – M. Andersson atsistatydina [1].

Į premjerės postą M. Andersson įžengė užsitikrinusi 117 parlamentarų paramą: 57 susilaikė, o 174 balsavo „prieš“, tačiau pagal Švedijoje galiojančią sistemą, kandidatui į ministro pirmininko postą nereikia daugumos palaikymo ir pakanka to, kad balsų „prieš“ nebūtų daugiau kaip pusės, t.y. 175 [2]. Šiuo atveju, premjere vos per plauką išrinkta M. Andersson nestabilaus posto visa jėga išlaikyti nesiekė ir po kelių valandų jau pranešė, kad postą apleidžia.

Įstatymų leidėjai nepatvirtino naujosios premjerės pateikto biudžeto projekto, o Žaliųjų partija pasitraukė iš koalicinės vyriausybės. Išbalansuotą situaciją M. Andersson pasirinko suvaldyti pareigas palikdama. Žurnalistams politikė aiškino:

„Yra konstitucinė praktika, kad koalicinė vyriausybė atsistatydina, kai pasitraukia viena partija. Nenoriu vadovauti vyriausybei, kurios teisėtumu bus abejojama“, – teigė socialdemokratė M. Andersson.

Vis dėlto, politikė išreiškė viltį, kad vėliau bus vėl bus išrinkta vadovauti vyriausybei, sudarytai tik iš socialdemokratų. Parlamento pirmininkas Andreasas Norlenas sakė, kad priėmė M. Andersson atsistatydinimą ir kad susieks su partijų lyderiais prieš ketvirtadienį priimdamas sprendimą dėl tolesnių veiksmų.

Palaikymo nesulaukė dar prieš balsavimą

Vieningo palaikymo parlamente M. Andersson nesulaukė dar prieš balsavimą. Susitarti dėl bent jau minimalaus balsų skaičiaus pavyko tik paskutinę minutę, kai Kairiesiems nusileista dėl pensijų padidinimo. Tai supykdė Centro partiją, kuri paskelbė, kad per balsavimą neprieštaraus M. Andersson paskyrimui į premjerės postą, bet dėl nuolaidų Kairiesiems, atšaukė palaikymą M. Andersson biudžeto projektui. Tuomet parlamente nebepakako balsų biudžetu patvirtinti [3].

Per balsavimą dėl biudžeto plano, parlamentas priėmė alternatyvų biudžeto projektą, pateiktą opozicinės konservatyvios Nuosaikiųjų partijos, krikščionių demokratų ir kraštutinių dešiniųjų Švedijos demokratų partijos. Tuo tarpu žaliųjų lyderis Peras Bolundas buvo itin griežtas. Iš pradžių jis pabrėžė, kad opozicijos planai sumažinti akcizą benzinui ves prie didesnės taršos šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis. Vėliau, tvirtai teigė neremsiantis biudžeto, parengto su kraštutiniais dešiniaisiais ir traukiasi iš koalicijos.

Švedijai naujo premjero prisireikė po to, kai net septynerius metus vyriausybei vadovavęs S. Lofvenas lapkričio 10 dieną Socialdemokratų partijos suvažiavime pasitraukė iš partijos vadovų, o vėliau – ir iš premjero posto. Socialdemokratai pakeitė savo lyderį partijai artėjant prie žemiausių visų laikų populiarumo reitingų, iki kitų rinkimų likus mažiau nei metams: kiti rinkimai planuojami kitų metų rugsėjo 11-ąją [4].

Pirmoji moteris parlamento vadovė

Švedija garsėja savo progresyvumu bei lyčių lygybe, tačiau M. Andersson, vos kelioms valandoms vadovavusi parlamentui, tapo tik pirmąją moterimi tokio tipo poste. Panašios politinės sistemos bei išsivystymo lygio Šiaurės valstybės kaip Norvegija, Danija, Suomija ir Islandija jau yra turėjusios moterų vyriausybės vadovių. Šiuo metu Europos Sąjungoje (ES) parlamentams moterys vadovauja 5-iose šalyse: Sanna Marin Suomijoje, Kaja Kallas Estijoje, Mette Frederiksen Danijoje, Angela Merkel Vokietijoje ir Ingrida Šimonytė Lietuvoje. ES valstybėse narėse maždaug 32,7% vietos parlamento sudaro moterys [5].

Švedijos premjerės pareigas trumpai ėjusi M. Andersson – buvusi jaunių plaukimo čempionė, savo politikos planuose akcentuojanti klimato kaitos klausimą, segregacijos ir nusikalstamumo problemas. Ji apibūdinama kaip „technokratinė biurokratė“, savo karjerą pradėjo dar 1996-ais kaip tuomečio ministro pirmininko Gorano Perssono patarėja, o pastaruosius septynerius metus ėjo finansų ministrės pareigas.