Viktorija GIRINSKIENĖ: Kalėdų stebuklas jau už kampo, o gerovė Lietuvoje – vis dar už kalnų?

Pinigai – ne laimės garantija, bet vis tiek norim daugiau

Ar įmanoma, kad vieną gražią dieną lietuvis nubustų, išgertų kavos, pažvelgtų pro langą į lietų (nes kokia lietuviška žiema be jo) ir atsidustų: „Na, viskas. Dabar tai jau gera.“ Šiandien bandykime išspręsti šį amžių amžiais kankinusį klausimą – kada gi lietuviui Lietuvoje bus gera? Ir iškart perspėju: atsakymas gali jus nustebinti, nes stebuklinga piliulė dar neišrasta, bet jeigu būtų – tikriausiai uždraustų dėl kokio biurokratinio įstatymo.

Tad būkim atviri: lietuviui gera bus tada, kai alga taps tokia solidi, kad net bankomatas išspausdins čekį su pagarba. Deja, realybė tokia, kad po mokesčių atlyginimas neretai primena greitus pietus miesto valgykloje, o ne tvarią ir orią gyvenseną. Tačiau čia svarbu ne vien atlyginimai. Ką daryti su nekilnojamojo turto kainų burbulais? Arba degalų kainomis, kurios atrodo kyla greičiau nei mūsų savivertė?

Panašu, kad lietuviui gera bus tada, kai galės susimokėti už būsto paskolą, automobilio išlaikymą ir dar liks pinigų nusipirkti užsienietiško vyno – ir ne pigiausio! Lietuvos jaunimui bus gera tada, kai jausis tikrai reikalingas savo šaliai. Tai įvyks, kai jų balsas bus išgirstas, o nuomonė – gerbiama. Kai švietimo sistema taps ne vien sausų žinių kalve, bet erdve, kur skatinama kritiškai mąstyti, atrasti savo pašaukimą ir įgyti įgūdžių, padedančių kurti šiuolaikinę, inovatyvią visuomenę. Jaunas žmogus nori ne tik oraus atlygio, bet ir galimybių įgyvendinti savo idėjas, jaustis pokyčių dalimi ir matyti aiškią savo ateitį Lietuvoje.

Eilės ir žiburiai tunelio gale

Sveikatos apsauga Lietuvoje? Na, turime bent jau humoro jausmą, ar ne? Lietuvis jausis gerai, kai vizitui pas gydytoją nereikės registruotis laukimo eilėje mėnesiams į priekį, ir kai šioji registracija netaps tokia sudėtinga kaip „Eurovizijos“ atranka. Ar tikrai norime daug? Tiesiog trumpesnių eilių poliklinikose ir kokybiško savalaikio gydymo.

O mokyklos? Ar kada nors vaikai ateis iš pamokų ne tik su namų darbais, bet ir su gyvenimo pamokomis? Kaip sakoma, išmokyti vaiką kvadratinės šaknies gali bet kas, bet išmokyti, kad ne viskas pasaulyje matuojama pažymiais, – čia jau menas.

Kalėdinių pažadų karuselė

Politikai mums žada viską – nuo aukso kalnų iki nemokamų darželių, nuo skaidrumo iki... dar daugiau pažadų. Pažadas po pažado, pažadas po pažado. Lietuvis bus laimingas tik tada, kai rinkimų kampanijos pažadai nebebus lyg kalėdinės dovanos – gražios iš pirmo žvilgsnio, bet dažnai tuščios viduje. Ir svarbiausia, kai ne tik politikai, bet ir mes patys patikėsime, kad valstybė yra ne tik jų, bet ir mūsų reikalas.

Kai didžiuosimės tuo, kas esame

Lietuvis bus laimingas tada, kai nebepulsime lyginti savo šalies su kitomis. Nuo „pas mus viskas blogiau nei Skandinavijoje“ iki „o va Amerikoje...“ – ar tikrai būtina? Gal verta išmokti vertinti lietuvišką kultūrą, mūsų kalbą, kuri, beje, yra senesnė nei internetas. Lietuvis bus laimingas tada, kai vietoj „kaip čia viskas blogai“ pasakys „žinai, čia viskas ne taip jau ir blogai“, kai supras, kad laimė – tai ne valstybės dovana, o jo paties kūrinys. Kai vieną dieną atsibus ir pasakys „bus geriau“, ir pradės nuo savęs: nusišypsos kaimynui, palaikys mokytoją, balsuos už permainas, o ne pažadus, ir gal net pasidarys kavos su šlakeliu optimizmo. Gal ne rytoj, gal ne kitąmet, bet žingsnis po žingsnio ir tai tikrai atsitiks!

Juk Lietuva – tai ne vieta, kur gera gyventi, o vieta, kur mes patys kuriame, kad būtų gera gyventi!

O tai jau šis tas, ar ne?