Viktorija GIRINSKIENĖ: Ne duok Dieve būti dvyliktoku!

Dvyliktokas – šių dienų bandymų triušis?

Ir visgi, dvylikta klasė yra pirmasis didžiausias išbandymas jauno žmogaus gyvenime. Ne, ne egzaminai, ne pasirinkimai dėl ateities ir net ne tėvų amžinas klausimas „O ką gi darysi baigęs mokyklą?“ yra galvos skausmas, bet didžiausias iššūkis – išgyventi paskutinius metus mokykloje ir neprarasti sveiko proto. Bet kaip ją baigti? O dar svarbiau – kas laukia po to?

Švietimo sistema, regis, veikia pagal (pa) prastą principą: išgyvens stipriausi, o kiti? Jie arba emigruos, arba velsis į kitus gyvenimo klystkelius. Krūvis nežmoniškas – užduočių tiek, kad net universitetuose mažiau užduoda. Vadovėlių trūksta jau ne pirmus metus, nors leidyklų yra, popieriaus yra, o ir užduotis kažkas juk moka parengti. Bet kam tai rūpi? Mokytojai pervargę, mokiniai perdegę, o politikai – abejingi. Ir situacija tik blogyn. Dugnas pramuštas.

Matematikos egzaminas – tarsi ruletė, tik su formulėmis

„Jūsų vaikas tikrai galėjo rinktis A lygį!“ – sako mokytoja. Bet ką tai reiškia? Jei „meilė“ matematikai reiškia korepetitorių lankymą du kartus per savaitę už savo lėšas ir gyvenimą nuolatiniame strese dėl kiekvieno kontrolinio, kuris bent kelis kartus per savaitę aplanko, o mokytojų vertinimo kriterijai, suprantami tik jiems patiems?

O kaip vaikai ir jų psichinė bei emocinė savijauta? Įsivaizduokite, dvyliktokas, per matematikos pamoką kelią ranką su nukramtytais pirštais nuo streso, kad paklaustų mokytojos, bandydamas išsiaiškinti nesuprantamų dalykų, tuoj pat būna ,,nusodintas“ už aktyvumą ir bandymą išsiaiškinti.

Tai apie ką, gerbiamieji, politikos formuotojai, mes kalbam? Dvyliktokas nebesupranta – ar jis mokosi matematikos, ar dalyvauja išgyvenimo realybės šou. Jis verkia. Aš – taip pat. Ir kam pasiskųsti? Realiai, kam? Kas padės ir ar dar įmanoma padėti?

Matematikos valstybinio brandos egzamino išlaikymo kartelė nuo pernai pakilo daugiau nei dvigubai

2024 metais matematikos valstybinį brandos egzaminą buvo galima išlaikyti surinkus 10 taškų iš 60 – vos 16,7% užduočių. 2025-aisiais kartelė pakilo daugiau nei dvigubai – dabar reikia 35 taškų iš 100, o tai jau 35%. Staiga dvyliktokams skirta daugiau pamokų, papildomų konsultacijų, naujų vadovėlių? Ne. Vienintelis pokytis – valdžia reikalauja daugiau, reforma po reformos, bet nesuteikia nieko, kas padėtų tą kartelę peršokti.

„Svarbu, kad prileistų prie egzaminų!“ – vilties nepraranda tėvai.

Bet net jei prileis, ar pavyks išlaikyti? Jei ne – universiteto durys užsidaro. Svajonės ir ateities planai sudega per kelias minutes. Nori į universitetą? Pirmiausia praeik švietimo sistemos išbandymą ugnimi – matematikos egzaminą! Ir tada belieka tik viena išvada: gyvenime tikrai yra ką veikti ir be matematikos. Yra ką veikti ir be absurdiškų vertinimo sistemų, per didelio krūvio ir nuolatinės kovos dėl teisės baigti mokyklą.

Bet ar neturėtume pradėti kelti klausimo – kodėl vis dar laikomės tokios sistemos, kuri išsilavinimą paverčia kankyne? Kodėl uždarome jaunimui ateities galimybes, reikalaudami to, kam nesuteikiame tinkamų sąlygų? Ar švietimas Lietuvoje – tai eksperimentas, kuriame išgyvena tik turtingiausi, stipriausi ir labiausiai psichologiškai atsparūs?

Ir tegul meta į mane akmenį tas politikas, kuris drįstų paprieštarauti ir teigtų, kad situacija kitokia.

Ir tikrai ateis ta atpildo diena, pakentėkime, dvyliktokai!