Vilius KAVALIAUSKAS: Jie ėjo su mumis į laisvę

Svetimos kariuomenės išvedimas iš Lietuvos jau tapęs savotiška istorijos legenda

Užsienio autorių – arba buvusių to proceso liudininkais, arba ryškiai mačiusių ir vertinusių tai globaliniame to dešimtmečio procese – knygos jau perskaitytos. Nepaisant to, kad biurokratiškai surinkome visus dokumentus, tikroji istorija neparašyta. Nėra Audriaus Butkevičiaus, nėra Česlovo Jezersko, nėra tiesioginių Algirdo Brazausko liudijimų. Proceso nematė ir nesuprato po Adamkaus atėję prezidentai, lengva ranka apdovanoję asmenis, kurie paskutiniais metais derybų nevedė, proceso nekontroliavo. Atsitiko kaip su rezistencijos judėjimu – dabar kuriami „išvedimo vadovai“ (kaip prasimanyti „legendiniai partizanai“), jiems pažarstoma Vyčio Kryžių. Masiniame apdovanojimų nuvertėjime gal tai nėra daug, bet istorijos tai vėl nesukuria.

Buvau laikinojo Prezidento, o paskui – Respublikos prezidento paskirtas koordinuoti rusų kariuomenės išvedimo informacinį nušvietimą

Tas etapas man tęsėsi nuo 1992-ųjų lapkričio iki to Laisvės ryto, kai atsibudę Lietuvos žmonės jau nematė svetimų kareivių. Tiesa daugiausia slypi detalėse, ir kada nors bus bandoma detaliai atkurti tą audringą ir istorinę naktį.

Visą tą laiką spaudos konferencijos Seimo Konstitucijos salėje buvo kaip kasdieninis darbas – jos vyko kas kelios dienos. Nuolatinis pranešėjas buvo pulkininkas Stasys Knezys. Nebuvau sutikęs gyvenime tokio pasišventusio, atsakingo ir kruopštaus žmogaus. Jis suprato, kad tai – istorijos ir likimo skirta užduotis. Tai matėsi iš išorės – jis prideginėjo cigaretę nuo cigaretės (kažką panašaus mačiau tik Lietuvos-Čekijos derybose žvelgdamas į Vaclavą Havelą), Stasys tiesiog sudegė darbe.

Jo tikras „dubleris“ buvo komandoras Eugenijus Nazelskis, elegancija ir erudicija daręs didelį įspūdį derybų partneriams, Vakarų stebėtojams. Neatsitiktinai jis paskui tapo pirmuoju Lietuvos atstovu prie NATO. Atsidavimas reikalui ir svarbiausios gyvenime užduoties vykdymui tikriausia irgi tapo jo ankstyvo išėjimo anapus priežastimi.

Kitų svarbiausių asmenų – Butkevičiaus, Jezersko, Brazausko – darbas buvo nematomas

Prezidentas nuolat kalbėjo su Jelcinu, ir kai dėl situacijos Maskvoje Rusijos prezidentas negalėjo šviestis, „slaptąją diplomatija“ užsiiminėjo Audrius Butkevičius. Ypatingi Butkevičiaus-Gračiovo santykiai (padauginti iš Gračiovo pagarbos tokiam pat desantininkui Jezerskui) buvo mūsų atradimas ir laimėjimas. Kaip ir humaniškas Lietuvos pasiūlymas pastatyti butus išvedamų dalinių karininkams. Apie tai daug žinau, bet vis dar laukiu atskiros knygos ar filmo. Juolab, puikiai prisimenu ir Gračiovo istorinį vizitą, kai jis mano vedamoje konferencijoje paskelbė išvedimui terminų garantijas, o tos konferencijos metu (per tiesioginę TV transliaciją) pervargęs Butkevičius padėjo man ant peties galvą ir… užmigo.

Kiekvienais metais tą dieną ir man krebžda širdį, tai randu progą paskambinti Česlovui Jezerskui, o vienais metais ėjau lankyti Audriaus Butkevičiaus kalėjime (nes nėra kito žmogaus visam tam labiau nusipelniusio). Sveikinu visus Lietuvos karininkus ir civilius, tada dirbusius ir garantavusius išvedimą. Tai buvo Jūsų „gyvenimo darbas“.

Tikriausia ne visiems Jums padėkojo. Nes taip atsitiko, kad Butkevičius atsistatydino, o naujai paskirtieji išvedime nedalyvavo, tai ir nežinojo visų dalyvavusių. Atminimo ženklo nedavė ir man (nepergyvenu, nes jis sukamas prie uniformos, o jos neturiu). Girdėjau gandus, kad prigamins papildomai daug ženklų ir dabar jau užganėdins visus. Nedarykit to - „dalintojai“ tada ėjo į vaikų darželį ir nesupranta apie ką kalbama. Idėja bus diskredituota kaip su vis dar dalijamais Sausio 13-osios medaliais.

Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.