Vilius KAVALIAUSKAS: Kam Amerikai reikia salų?

Šiomis dienomis pavydėjau kolegoms iš LTV – jie vyko daryti reportažo apie rinkimus Grenlandijoje

Ką ir šnekėti – mažai kas iš lietuvių ten buvęs, o čia dar aktualija: Trumpo kalbos apie didžiausios pasaulyje salos prijungimą.

Ta proga prisiminiau ir savo galimybę, turėtą lygiai prieš 40 metų. Tada JAV valdė kitas respublikonas – Ronaldas Reaganas, o aš jau dirbau korespondentu Niujorke. 1985 metų pavasarį mane iškvietė atstovas prie JT Olegas Trojanovskis ir pasakė, kad gauta telegrama su A.Gromykos (TSRS UR ministro) parašu, kad siunčiamas korespondentas parašyti apie JAV organizuojamą referendumą Palau salyne ir telegramoje buvo mano vardas. Išlaidas dengs ne korpunktas, o tarybinė misija, tai pinigų taupyti nereikia. Įsakymo logiką supratau – apie Amerikos viliones Palau aborigenams turi parašyti tarybinis aborigenas (visų tarybinių korepondentų JAV tarpe vienintelis buvau ne rusas ir ne maskvietis).

Net ir išmanydamas geografiją, namuose gerą valandą žemėlapyje ieškojau Palau

Tada mano bilietų tvarkytoju buvo garsiojo tenisininko tėvas Vytautas Gerulaitis (1915-1991), ir jis mielai organizavo neįtikėtiną skrydį Niujorkas-San Franciskas-Honolulu-Guamas-Japo sala. Iš Japo į Palau plaukė tik garlaivis. Beliko gauti Valstybės departamento leidimą. Kai ten pats nuvykau, savo norą teko sakyti vis aukštesniam valdininkui, ir tik paskutinis susiprato paprašyti mano paso, o tada baisiai apsidžiaugė. Ten buvo vienkartinė JAV viza, reiškusi, kad į salas važiuoti galiu, bet grįžti – jau ne. Būčiau likęs amžiams, nes artimiausia civilizacija – Amerikos karo bazė Okinavoje, bet ten manęs irgi nelaukė. Laimei, V.Gerulaitis grąžino už bilietus visus 1,400 dol.

Visvien pasidomėjau, kuo tas referendumas baigėsi

Keista, bet Palau piliečių galimybė tapti JAV valstija nesužavėjo. Po dvejų metų referendumą pakartojo.

Kadangi etninė tarybinių korespondentų sudėtis nesikeitė, į Palau mane siuntė jau ministras E.Ševardnadzė. Apdairiai turėjau ir daugkartinę Amerikos vizą. Valstybės departamente mane sutiko kaip seną pažįstamą ir iš karto siuntė pas departamento vadovą. Tas pavartė mano pasą, pakrapštė pakaušį, pažiūrėjo man į akis (ko tau, bičiuli, reikalingos gastrolės per karines bazes) ir trumpai pasakė „No“.

Kad ne visi Grenlandijos ar Palau (Mikronezijos) piliečiai svajoja apie Amerikos pasą, ne kiekvienas supras. Bet politikoje, kaip ir gyvenime, daug kas juda spirale. Todėl dėl vienadienių nesėkmių nereikia pergyventi.