Vilniaus universiteto diskusijoje svarstyta, ar žmogaus protas yra daugiau nei smegenų veikla

Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje mokslininkai diskutavo apie sąmonę, protą ir dirbtinį intelektą

Vilniaus universiteto diskusijų klubo renginyje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo keliami klausimai apie žmogaus proto prigimtį, sąmonę ir dirbtinio intelekto galimybes.

Diskusijoje dalyvavo Italijos nacionalinio sveikatos instituto mokslininkas prof. Igoris Branchi, Freiburgo universiteto psichiatras ir tyrėjas prof. Clausas Normannas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius Kristupas Sabolius bei Matematikos ir informatikos fakulteto docentas Linas Petkevičius. Pokalbį moderavo VU Gyvybės mokslų centro doktorantė Ieva Šiugždaitė.

Renginio pradžioje I. Šiugždaitė pabrėžė, kad sąmonės ir proto tema iki šiol išlieka sunkiai apibrėžiama net mokslininkams.

„Mes vis dar nežinome, kas yra sąmonė. Turime daugybę žodžių jai apibūdinti, tačiau pats reiškinys vis dar slysta iš rankų“, – sakė moderatorė.

Profesorius Clausas Normannas protą apibūdino kaip veikiančias smegenis

Diskusijoje daug dėmesio skirta klausimui, kaip apskritai reikėtų apibrėžti protą. Prof. C. Normannas atkreipė dėmesį, kad net skirtingose kalbose nėra vieno tikslaus šią sąvoką nusakančio žodžio.

Anot jo, vokiečių kalboje vartojami keli skirtingi terminai – „Geist“, „Verstand“ ar sąmonės sąvoka, tačiau nė vienas jų iki galo neatitinka angliško žodžio „mind“.

Prof. K. Sabolius pažymėjo, kad panaši problema egzistuoja ir lietuvių kalboje, kur protas bei sąmonė dažnai vartojami skirtinguose kontekstuose. Vis dėlto prof. C. Normannas pasiūlė apibrėžimą, tapusį vienu pagrindinių diskusijos atspirties taškų: „Protas nėra pačios smegenys – tai smegenys, kurios veikia.“

Diskusijoje pabrėžta, kad žmogaus protą formuoja ne tik biologija, bet ir aplinka

Pasak prof. C. Normanno, žmogaus protas negali būti atskirtas nei nuo kūno, nei nuo aplinkos.

„Mūsų emocijas, mąstymą ir suvokimą formuoja kūno būsena – stresas, skausmas, atsipalaidavimas, nuovargis. Taip pat mus formuoja aplinka, santykiai, kultūra, traumos, praeities patirtys“, – teigė mokslininkas.

Kalbėdamas apie psichikos sutrikimus, psichiatras pabrėžė, kad depresija ar psichozė nėra vien bloga nuotaika, o sudėtingi smegenų tinklų veiklos sutrikimai.

„Yra daugybė būdų prarasti protą“, – sakė prof. C. Normannas.

Jo teigimu, trauma palieka ilgalaikius pėdsakus žmogaus dabartyje, o neigiama vidinė kalba gali tapti pačios ligos dalimi.

Profesorius Igoris Branchi smegenis palygino su virtuve, kurioje svarbiausias tampa kontekstas

Prof. I. Branchi diskusijoje pasiūlė kitokį požiūrį į proto ir aplinkos santykį, pasitelkdamas virtuvės metaforą. Pasak jo, smegenys gali būti suvokiamos kaip vieta, kurioje yra visi reikalingi ingredientai ir įrankiai – neuronai, genai, molekulės bei įvairios smegenų sritys. Tačiau pats žmogaus elgesys atsiranda tik tada, kai susiformuoja tam tikras kontekstas.

Mokslininkas aiškino, kad žmogaus veikimą lemia ne tik tiesioginis priežastingumas, bet ir vadinamasis įgalinantis priežastingumas – aplinkybės, kurios leidžia veiksmui įvykti.

„Smegenys leidžia mums veikti, tačiau dažnai ne jos pačios nurodo, ką daryti. Kontekstas yra tai, kas aktyvuoja mūsų elgesį“, – sakė prof. I. Branchi.

Kalbėdamas apie biologinius procesus, jis paminėjo tyrimus apie oksitociną ir teigė, kad net biologija neveikia izoliuotai nuo žmogaus santykio su aplinka.

Filosofas Kristupas Sabolius svarstė, ar sąmonė apskritai gali būti iki galo paaiškinta

Prof. K. Sabolius diskusijoje grįžo prie vadinamosios „sunkiosios sąmonės problemos“, kurią filosofijoje išgarsino Davidas Chalmersas.

Anot filosofo, mokslas geba tyrinėti atskiras žmogaus funkcijas – regą, atmintį, dėmesį ar emocijas, tačiau net ir turint visus šiuos duomenis lieka neatsakytas klausimas, kodėl žmogus apskritai patiria save kaip subjektą.

„Mes galime matuoti smegenų aktyvumą, galime stebėti, kurios sritys aktyvuojasi, tačiau nematome pačios patirties. Nematyti to, ką reiškia būti tuo žmogumi“, – sakė prof. K. Sabolius.

Diskusijoje jis taip pat aptarė vaizduotės reikšmę bei pabrėžė, kad žmogaus protas gali būti suvokiamas ne kaip stabilus objektas, o kaip nuolat besiformuojantis santykis tarp organizmo ir aplinkos.

Dirbtinio intelekto tema diskusijoje sukėlė skirtingų nuomonių

Diskusijos metu ne kartą grįžta prie klausimo, ar dirbtinis intelektas gali turėti protą arba sąmonę. Doc. L. Petkevičius teigė, kad šiuolaikiniai DI modeliai jau geba ne tik kaupti informaciją, bet ir planuoti veiksmus bei sąveikauti su aplinka.

„Jei suteikiame modeliui galimybę matyti, suprasti trimatę aplinką ir veikti joje, jo gebėjimai smarkiai išauga“, – sakė mokslininkas.

Tuo metu prof. C. Normannas laikėsi skeptiškesnės pozicijos ir pabrėžė, kad DI vis dar neturi kūno, emocijų ar pirmojo asmens patirties. „Dirbtinis intelektas gali imituoti protą. Tačiau tai vis dar yra vidurkis to, ką žmonės yra sukūrę. Jis neturi kūno, neturi skausmo, neturi pirmojo asmens patirties“, – teigė jis.

Diskusijos pabaigoje akcentuota, kad žmogaus mąstymas neapsiriboja vien kalba

Vakaro pabaigoje dalyviai svarstė, ar žmogus gali mąstyti be kalbos. Doc. L. Petkevičius teigė, kad žmogaus mąstymas yra daug platesnis nei vien žodžiai ir apima vaizdinius, pojūčius, emocijas bei prisiminimus. Prof. C. Normannas tam pritarė sakydamas, kad didelė dalis žmogaus mąstymo vyksta už kalbos ribų.

„Kalba yra svarbi, tačiau ji tėra maža dalis to, kas esame“, – sakė psichiatras.

Diskusijos pabaigoje pabrėžta, kad kuo daugiau mokslas sužino apie smegenis ir sąmonę, tuo aiškiau matyti, jog žmogaus protas formuojasi kūno, aplinkos, santykių, kultūros, technologijų ir patirties sankirtoje.

Teksto autorė - Ingrida Tamoševskienė, VU GMC
Nuotraukos Vygaudo Juozaičio.

Liudmila Januškevičienė
Viešosios komunikacijos projektų vadovė
Komunikacijos ir rinkodaros skyrius
Tel. +370 601 17080
El. paštas: liudmila.januskeviciene@cr.vu.lt