Vokietijos eksperimentas, kurio metu globojami vaikai buvo apgyvendinti pas pedofilus

Gavęs vyriausybės pritarimą, seksologas vykdė pavojingą programą

2017 metais vokietis, vardu Marco, skaitydamas laikraštį Berlyne, atkreipė dėmesį į straipsnį su profesoriaus nuotrauka. Jis tuoj pat atpažino veidą, ypač lūpas, kurios, kaip ir anksčiau, atrodė beveik nematomos. Tai buvo bruožas, kurį Marco visada laikė atgrasiu.

Straipsnyje rašyta, kad šis žmogus, Helmutas Kentleris, buvo vienas įtakingiausių seksologų Vokietijoje. Buvo pristatytas tyrimo pranešimas apie vadinamąjį „Kentlerio eksperimentą“, kuris prasidėjo dar šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Jo metu Kentleris sąmoningai apgyvendino apleistus vaikus pedofilų globojamuose namuose.

Projektą leido ir finansiškai rėmė Berlyno senatas. 1988 metais pateiktoje ataskaitoje Kentleris apibūdino eksperimentą kaip „visiškai sėkmingą“.

Marco augo globos šeimoje, o jo globėjas dažnai vesdavosi jį į Kentlerio namus. Tuo metu Marco buvo 34-erių, turėjo vienerių metų dukrą. Dukros miego ritmas ir maitinimas tapo jo kasdienybės ašimi. Perskaitęs straipsnį jis nejautė stiprių emocijų. „Tiesiog padėjau jį į šalį. Emociškai nereagavau. Dariau tai, ką darau kasdien: nieko ypatingo. Tiesiog sėdėjau prie kompiuterio“, pasakojo jis [1].

Kas tai per eksperimentas, kurio metu vaikams teko gyventi su seksualiniais iškrypėliais?

Valstybės parama pedofilų globos sistemai

Antroje XX amžiaus pusėje Vakarų Vokietijoje, ypač Berlyne, vyko neviešas socialinis eksperimentas, kurio metu vaikai, dažnai iš sudėtingų socialinių sąlygų, buvo apgyvendinami pas suaugusius asmenis, kurie buvo žinomi dėl pedofilinių polinkių.

Projektas, vėliau pavadintas Kentlerio vardu, dešimtmečius nebuvo viešai analizuojamas, o kai kurie susiję dokumentai dingo ar liko nepasiekiami tyrėjams. Eksperimento sumanytojas, pedagogas ir seksologas Helmutas Kentleris, tuo metu buvo viena įtakingesnių figūrų švietimo reformų ir seksualinio švietimo srityje.

1970-aisiais Kentleris pasiūlė teoriją, kad tam tikri globos modeliai, net jei globėjai yra pedofilai, galėtų būti „alternatyva“ vaikų institucionalizavimui. Jis teigė, kad tokie globėjai dažnai sukuria glaudesnį emocinį ryšį su vaikais nei tradicinės vaikų globos įstaigos.

Ši teorija Berlyno socialinės rūpybos įstaigose buvo taikoma praktiškai: vaikų globos atvejai buvo priskiriami žinomiems asmenims, kurie turėjo pedofilinių tendencijų, tačiau socialinėse bylose dažnai buvo apibūdinami kaip „ypatingai rūpestingi“ ar „stabilūs globėjai“.

Projektas nebuvo vienkartinis ir tyliai tęsėsi iki pat 2003 metų

Remiantis nepriklausomais tyrimais, šis modelis egzistavo maždaug nuo 1969 iki 2003 metų. Nors Kentleris nedalyvavo kiekviename individualiame atvejyje, jo teorinis indėlis darė įtaką politikos formuotojams ir socialiniams darbuotojams. Vienas žinomiausių globėjų buvo vyras vardu Fritz Henkelis, kuris buvo žinomas teisėsaugai dėl pedofilinių polinkių, tačiau vis tiek buvo pripažintas tinkamu globoti kelis nepilnamečius.

Globėjai už vaikų priežiūrą gaudavo finansinę paramą, o atvejų dokumentuose neretai fiksuojama, kad socialiniai darbuotojai buvo informuoti apie jų seksualinę orientaciją bei gyvenimo sąlygas.

Ilgą laiką ši praktika nebuvo viešai analizuojama. Pirmieji akademiniai bandymai ištirti Kentlerio palikimą susidūrė su sunkumais, nes kai kurie archyvai buvo dingę arba nebuvo pasiekiami. Tyrėja Teresa Nentwig iš Getingeno universiteto 2020 metais paskelbė studiją, kurioje nurodoma, kad valstybinių institucijų ir akademinių centrų įsitraukimas į šią praktiką buvo didesnis nei anksčiau manyta.

Berlyno Senatas tų pačių metų pabaigoje užsakė papildomą tyrimą, kurį vykdė Hildesheimo universitetas. Išvados patvirtino, kad globos politika buvo sąmoningai formuota taip, kad palanki tam tikriems globėjams, nepaisant žinomų rizikos faktorių.

Slaptas iškrypėliškas eksperimentas su nežmoniškomis pasekmėmis

Po šių atskleidimų Berlyno žaliųjų partijos nariai pasiūlė nukentėjusiems skirti finansines kompensacijas iš specialaus fondo. Numatyta, kad nukentėję asmenys galėtų kreiptis dėl iki 50 000 eurų vienkartinės išmokos bei psichologinės pagalbos.

Kai kurie iš buvusių globotinių viešai kalbėjo apie patirtą išnaudojimą ir pateikė civilinius ieškinius. Vis dėlto, ne visi jų siekiai sulaukė palaikymo teismuose, o proceso metu išryškėjo ne tik informacijos trūkumas, bet ir galimas sisteminis dokumentų praradimas.

Nors Kentleris prieš mirtį 2008 m. tam tikrais pasisakymais atsiribojo nuo savo ankstesnių idėjų, jis niekada nebuvo patrauktas atsakomybėn. Jo akademinė karjera tęsėsi iki pat išėjimo į pensiją, o kai kurios jo publikacijos dar ir šiandien cirkuliuoja akademiniuose sluoksniuose kaip „kontroversiški, bet reikšmingi“ švietimo reformų kontekste.

Marco, vienas iš vadinamojo Kentlerio eksperimento aukų, vaikystę praleido pas globėją Fritzą Henkelį, kuris vėliau buvo kaltinamas seksualiniu išnaudojimu. Nors Henkelis ne kartą smurtavo prieš Marco ir kitus globotinius, institucijos ilgą laiką nesikišo. Buvo pasitikėta Helmuto Kentlerio rekomendacijomis. Marco pasakoja, kad ilgus metus nesuvokė, jog patyrė smurtą. Jis buvo auklėtas be kritinio mąstymo ir socialinių įgūdžių.

Po to, kai Henkelio globos namai buvo uždaryti, Marco liko benamis, tačiau palaipsniui pradėjo kurti savarankišką gyvenimą. Nors kelerius metus jis kovojo su agresija, emociniu užsisklendimu ir socialiniu atsiribojimu, vėliau rado žmonių, kurie padėjo jam prisitaikyti prie visuomenės.

Šiandien Marco gyvena ramų gyvenimą su savo partnere ir dviem vaikais, stengdamasis nutraukti praeities poveikį ir susitelkti į šeimą. Jis priėmė kompensaciją iš Berlyno Senato ir nusprendė nebebūti politinės kovos įrankiu, siekdamas tiesiog užversti skaudų gyvenimo skyrių. Eksperimento mastas ir ilgalaikės pasekmės iki šiol kelia diskusijas dėl valstybės atsakomybės už pažeidžiamų grupių apsaugą.