XX a. vaikų auginimo tradicijos: daugiabučiuose vaikai dienas leisdavo „lauko krepšiuose

Senasis „lauko krepšių" populiarumas šiandien gali stebinti

Šiandien gyvename laikais, kai kūdikių saugumas yra pats svarbiausias dalykas, o net ir vyresni vaikai yra ypač prižiūrimi ir saugomi.

Tačiau, praėjusio amžiaus pradžioje tėvelių ir visuomenės suvokimas apie vaikų auginimą ir auklėjimą buvo kitoks. Galbūt būtent dėl to XX a. pradžioje išplito „kūdikių lauko krepšiai" [1].

XX a. trečiajame dešimtmetyje „kūdikių lauko krepšiai“ išplito Didžiojoje Britanijoje, o netrukus pasiekė ir kitas žemyno šalis, net JAV.

Motinos ar namų prižiūrėtojos tiesiog pakabindavo narvą ant lango ir į jį įdėdavo kūdikį. Taip šis „įrenginys" ir gavo pavadinimą „lauko krepšys".

Šis šiandien ypač nesaugiai atrodantis „įrenginys", anuomet buvo laikomas tikru išsigelbėjimu buityje.

Į narvą įdėtas vaikas galėdavo kvėpuoti grynu oru ir kaip manyta, saugiai leisti laiką vietoje, kurioje netrukdytų mamai ar kitiems šeimos nariams. Tuo tarpu moterys džiaugėsi, kad gali ramiai ir netrukdomos užsiimti buities darbais.

Dabar šis „įrenginys" atrodo it tikras praėjusio amžiaus reliktas. Narvas, pakabintas net kelių aukštų daugiabučiuose namuose ir į jį įdėti bei vieni paliekami vaikai?

Šiandien tai skamba kaip didžiausio vaikų nepriežiūros skandalo antraštė. Tačiau anuomet laikai buvo visiškai kiti.

Buitį lengvinantis išradimas

Lauko narveliai buvo projektuojami taip, kad kūdikiams būtų lengva į juos įlįsti, o ten leisdami laiką jie būtų ne tik saugūs, bet ir gautų pakankamai gryno oro.

Visi žinojo, kaip svarbu grynas oras ir saulės spinduliai. Tai įkvėpė Emmą Reed, kuri 1922 m. užpatentavo unikalų didelės, iš pažiūros saugios, vielinės dėžės, kurią buvo galima pritvirtinti prie daugiabučio lango, dizainą, kad mieste gyvenantys kūdikiai turėtų galimybę pabūti gryname ore.

Daugelis motinų rėmėsi šiuo „įrenginiu“ kaip patogiu būdu laikyti vaikus lauke. Juk gyvenant daugiabutyje mieste, vaikus išvesti į lauką nebuvo taip paprasta.

Todėl moterys tiesiog palikdavo kūdikius už lango esančiame krepšyje ir laisvai imdavosi namų ruošos darbų.

Dėl greito populiarumo Londone kūdikių „lauko krepšys" buvo pripažintas miesto tarybos, o vaikų priežiūros organizacija, žinoma kaip „Chelsea Baby Club", taip pat aktyviai rėmė šio krepšio naudojimą ir net skatino jo įrengimą daugiabučiuose namuose [2].

Kadangi XX a. miestuose ėmė gyventi vis daugiau žmonių, butai buvo nedideli, kūdikių „lauko krepšiai" buvo ypač populiarūs.

Be to, jie atrodė patogūs ir saugūs: niekas anuomet net nesvarstė, kad vaiką palikti tokiame krepšyje gali būti ne pati geriausia idėja.

Kai kurie tėvai prie krepšio net pritvirtindavo nuimamas užuolaidėles, o tuomet krepšys tapdavo vieta, kurioje kūdikiai galėdavo net miegoti pietų miego [3].

Netradicinės motinystės dalis

„Lauko krepšys" buvo gaminamas iš vielos tinklo, jo šonai būdavo paremiami medžiaginiu tinklu, kad vaikai negalėtų įlįsti į kambarį. Prie išorinės lango rėmo dalies paprastai būdavo pritvirtinama viela ir metalas.

Minkšti audiniai arba čiužiniai paprastai būdavo dedami į kūdikių „lauko krepšius". Kai kurios motinos net įdėdavo žaislų, kad kūdikiai turėtų kuo užsiimti, kol kabo virš žemės [4].

Vienu metu, šie krepšiai tapo tokie populiarūs, jog kai kurių Londono butų savininkai tyčia viliojo šeimas į savo pastatus, pasirūpindami kūdikių „lauko krepšiais“.

Idėja net buvo pasiekusi JAV, tiesa, čia sutikta ne taip palankiai. JAV prezidento Franklino D. Ruzvelto žmona Eleonora, 1906 m. taip pat įsigijo „lauko krepšį" ir pastatė jį savo namuose Niujorke, į kurį ji paguldė savo dukrą Aną.

Tačiau garsus Anos klyksmas atkreipė kaimynų dėmesį, kurie pastebėjo šį keistą vaiko priežiūros būdą. Jie pagrasino pranešti apie tai atitinkamoms tarnybos.

Vėliau savo autobiografijoje Eleonora prisipažino, kad tai jai sukėlė šoką, nes ji manė, kad elgiasi kaip moderni mama [5].

Pasikeitęs visuomenės požiūris

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, „lauko krepšio" populiarumas palaipsniui mažėjo. Nors po karo jų populiarumas vėl išaugo, šeštajame dešimtmetyje jie visiškai išėjo iš mados.

Manoma, kad kūdikių „lauko krepšių" populiarumas sumažėjo tuomet, kai imta keisti supratimą apie vaikų saugumą.

Kita vertus, nėra žinoma, kad dėl šio išradimo naudojimo būtų patirta kokių nors sužalojimų ar kitokių pavojų. Nors ši vaikų auginimo mada niekuomet nebuvo išplitusi didžiuliu mastu, bent jau Anglijoje vienu metu apie ją kalbėta nuolat.

1953 m. naujienų tarnyba „British Pathé" net sukūrė filmą apie šią tendenciją.

Šiandien, šis „įrenginys" yra istorijos dalis. Vargu, ar galime įsivaizduoti, jog „lauko krepšys" būtų naudojamas šiais laikais: ypač įtraukios tėvystės ir motinystės laikais, mūsų požiūris į kūdikių ir vaikų priežiūrą yra visiškai kitoks.

Prie lango prikabintame krepšyje paliktas kūdikis šiandien tikrai atkreiptų žmonių dėmesį, tačiau, anaiptol ne gerąją prasme.