Žagarės girininkas į darbą kartais joja ristūnu Tomiu

Dešimties kilometrų kelionė žirgu girininkui tapo kasdienybės dalimi

Valstybinių miškų urėdijos Mažeikių regioninio padalinio Žagarės girininkijos girininkas Gediminas Vitkauskas į darbą kartais vyksta ne automobiliu ar autobusu, o žirgu. Dešimties kilometrų kelionė ristūno Tomio nugara jam tampa ne tik būdu pasiekti darbovietę, bet ir galimybe pabūti gamtoje bei stebėti mišką.

Kelionė žirgu trunka apie valandą. Pasak girininko, tai nėra sugaištas laikas – priešingai, tokios išvykos leidžia atsitraukti nuo kasdienio skubėjimo ir tuo pačiu pastebėti gamtos pokyčius ar gyvūnus.

Žagarės apylinkėse vietiniai gyventojai jau priprato matyti girininką jojantį per miškus ar gyvenvietes, nors pradžioje toks vaizdas daugeliui atrodė neįprastas.

Ristūnas Tomis į šeimą atkeliavo turėdamas sveikatos problemų

Žirgas Ilves Toma, šeimininkų vadinamas Tomiu, Gedimino gyvenime tapo daugiau nei transporto priemone. Pasak girininko, tai pilnavertis šeimos narys, turintis savo charakterį ir kasdienius įpročius.

Ristūnas į šeimos sodybą atkeliavo turėdamas sveikatos problemų. Vėliau paaiškėjo, kad žirgas alergiškas dulkėms, todėl jo negalima laikyti tvarte ir šerti įprastu šienu.

Dabar Tomis gyvena lauke Spirakių kaime Joniškio rajone. Jis maitinamas šienainiu arba šviežia žole, o į pastogę užsuka tik karščiausiomis dienomis. Žiemą ristūnas lengvai pakelia net stiprų šaltį.

Vėliau šeimininkai sužinojo ir spalvingą žirgo praeitį – Tomis yra kilęs iš Švedijos ir kadaise dalyvavo Sartų žirgų lenktynėse.

Miškininkystė Gediminui Vitkauskui pažįstama nuo vaikystės

Gediminas Vitkauskas augo vienkiemyje, apsuptame miškų. Nors vaikystėje kartais pavydėdavo mieste gyvenantiems bendraamžiams, ilgainiui atrado gamtos teikiamą ramybę ir vertę.

Miškininkystė jo šeimoje nebuvo svetima – tėvas dirbo girininku, o mama buvo eigulė. Pasak pašnekovo, dar mokykloje suprato, kad miškininkystė, medžioklė ir miškas yra tai, kuo jis nori užsiimti gyvenime.

Girininku G. Vitkauskas dirba nuo 2013 metų. Jis pripažįsta, kad šis darbas reikalauja ne tik žinių apie mišką, bet ir gebėjimo bendrauti su žmonėmis.

„Turi būti ir vadybininkas, ir psichologas. Kai stojau mokytis, sakydavo, kad miškininką prilygina klebonui, mokytojui ir gydytojui. Miškininkas irgi įeidavo į tą kategoriją. Norisi tą kartelę išlaikyti“, – sako girininkas.

Tomis šeimos kieme garsėja ne tik jautrumu, bet ir išdaigomis

Gedimino šeima augina keturis vaikus, tris šunis, žirgą bei įvairius paukščius. Anksčiau sodyboje buvo ir daugiau gyvūnų – povų, veislinių vištų bei kitų sparnuočių.

Tomis šeimos gyvenime garsėja ne tik ramybe, bet ir išdaigomis. Pasak girininko, ristūnas mėgsta nugraužti gėlynus, vakarais prie lango prašo skanėstų, o kartais net pridaro nuostolių automobiliams.

Vieną kartą žirgas išsigando vaikų pūstų muilo burbulų ir spyrė tiesiai į automobilį. Kitą sykį vartydamasis smėlyje netyčia įlenkė automobilio kėbulą.

Vis dėlto šeimininką labiausiai stebina ne žirgo išdaigos, o jautrumas žmonėms bei emocijoms.

„Žirgai labai jaučia emociją. Jeigu pats ateini nervingas, jis irgi kitoks atrodo“, – sako G. Vitkauskas.

Ristūnas itin atsargiai elgiasi su vaikais ir saugo savo teritoriją

Pasak girininko, Tomis itin jautriai reaguoja į vaikus ir elgiasi atsargiau nei su suaugusiaisiais.

„Vaikus jis labai saugo. Buvo mano mažasis užsikabinęs jam už galinės kojos, tai jis koją pakėlęs laikė, kol vaikas atsikabino“, – prisimena pašnekovas.

Žirgas taip pat stebi savo teritoriją ir reaguoja į atvykstančius žmones. Tomiui priklauso beveik hektaras pievos, todėl vasarą jam netrūksta žolės, o šeimininkams sumažėja rūpesčių dėl aplinkos priežiūros.

Pasak G. Vitkausko, nors kelionės žirgu atrodo romantiškai, jose netrūksta ir iššūkių – yra tekę kristi ar slysti, tačiau girininkas sako, kad tokiose situacijose dažniausiai pats būdavo kaltas.

Bendravimą su žirgu girininkas vadina būdu sustoti ir nusiraminti

Gediminas Vitkauskas nesureikšmina nei savo gebėjimo jodinėti, nei sprendimo laikyti žirgą. Pasak jo, taip tiesiog natūraliai susiklostė gyvenimas – šeima, miškas ir sodyba tapo neatsiejama kasdienybės dalimi.

„Visi bėgame, lekiame, reikia kažkaip sustoti. Gal tai medžioklė, gal sportas, o gal bendravimas su savo augintiniais. Kiekvienam žmogui linkiu pajausti tą ramybę“, – sako girininkas.

Anot jo, net trumpas pabuvimas šalia žirgo leidžia nurimti ir atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių.

„Vien paglostai, pabūni prie žirgo, prisiglaudi ir kažkaip nusiramini“, – prisipažįsta G. Vitkauskas.

Karina Vladičkė

Komunikacijos specialistė

Mob. +370 672 09055

karina.vladicke@vmu.lt

www.vmu.lt