Žmogiški santykiai: du žmonės turi teisę vartoti žodį „meilė“

Būkite pasirengę atkakliam meilės nuotykiui – jis jus išgelbės

Tikra meilė yra tokia, kuri ilgai, kartais skausmingai triumfuoja ir įveikia kliūtis, kurias kelia laikas, erdvė ir pasaulis. Kitais žodžiais tariant, tai yra subtilus, kartais smurtinis ir dažnai siaubą keliantis abiem dalyvaujantiems asmenims procesas, išgryninantis jų tiesas bei bekraštes sielas.

Šis jausmas, be kita ko, susideda iš transcendentinių abipusių tiesos tobulinimo neramumų, ir yra fantastiškai aistringos bei nepaprastai įžvalgios meilės, kaip esminės žmogiškosios savybės, gynimo pagrindas.

Ir štai, praėjus šimtmečiui po to, kai Levas Tolstojus rašė, kad meilė neva yra vienintelis būdas išgelbėti žmoniją nuo visų nelaimių, buvo padėtas pamatas įnirtingam tvirtinimui, jog šis jausmas yra stipriausias priešnuodis šiuolaikiniame pasaulyje vyraujančiam savanaudiškumui, ir didžiausia mūsų viltis įveikti tvyrančią atskirtį tarp savęs ir kito.

Ir visgi, jei meilė nėra suvokiama tik kaip apsikeitimas abipusiais palankiais dalykais arba iš anksto neapskaičiuota kaip pelninga investicija, ji iš tikrųjų yra unikalus pasitikėjimo matmuo, pagrįstas atsitiktinumu, galiausiai nukreipiančiu mus į įvairias patyrimo sritis, iš esmės vedančias prie idėjos, kad pasaulį galite patirti iš skirtumo (autentiško požiūrio) perspektyvos.

Nuoširdumas yra pajėgus nutraukti neapykantos grandines

Skirtingai nei L. Tolstojui, pasisakiusiam už platoniškos meilės vienas kitam ugdymą, daugeliui pasauliečių darosi akivaizdu, jog didžiausia intymiausios meilės – romantikos eros – vertė yra tiesos santykyje su kažkuo ieškojimas [1].

Ir iš tiesų, įdomu, kokį gi pasaulį matome, kai jį patiriame dviejų, o ne vieno žmogaus požiūriu bei akimis? Ir koks yra pasaulis, kai jis vystomas ir išgyvenamas skirtingumo, o ne tapatybės požiūriu? Atsakymas, ko gero, turėtų skambėti maždaug taip: viskas remiasi į atsidavimo motyvą.

Galima sakyti, kad meilės evoliucija, nuo savo pradžios primenanti kosminę infliaciją, laipsniškai pynėsi į bendrą tiesos Visatą. Nepaisant to, neturėtume nuvertinti galios, kurią turi meilė, gebanti įstrižai perskrosti stipriausias priešybes ir radikalius atsiskyrimus.

Taip, dviejų skirtumų (dviejų širdžių) susidūrimas yra įvykis – atsitiktinis ir nerimą keliantis. Tuo tarpu šiame įvykyje pagrindinį vaidmenį užima meilė [2]. Tai, be kita ko, yra pirmas ir absoliučiai esminis dalykas, kuris iš esmės yra pasaulio pažinimo pagrindas.

Galų gale, meilė – tai ne tik dviejų žmonių susitikimas ir jų vidiniai santykiai: tai yra konstrukcija; gyvenimas, kuriamas jau ne iš vieno, o iš dviejų širdžių perspektyvos.

Mūsų kultūros tendencija – fetišistinis noras pasipuikuoti

Mąstymo apie meilę mįslė atspindi laiko trukmę, reikalingą jai klestėti. Tačiau, tiesą sakant, net ir tokių pradų ekstazė (kad ir kiek ji užtruktų) yra išties nuostabi.

Galima sakyti, kad meilė yra atkaklus nuotykis – reikalingos patirtys, bet taip pat ir atkaklumo poreikis [3]. Tuo tarpu pasiduoti ties pirmąja kliūtimi, kilus pirmam rimtam nesutarimui, pirmam kivirčui – tai tik pakreipti meilę mums nenaudinga linkme.

Ši būtina laikinoji dimensija yra tai, kas perkelia meilės patyrimą iš atsitiktinumo plotmės į pasirinkimo arba, tiksliau, būti pasirinkto, plotmę. Tai, yra tai, kas nematoma, galinga ir didinga; taip pat nekontroliuojama, įstabu ir kartais, galbūt, net netinkama.

Pareikšti meilę reiškia pereiti nuo įvykio-susitikimo ir pradėti tiesos konstravimą, mat atsitiktinis susitikimo pobūdis virsta pradžios prielaida. Ir dažnai tai, kas ten prasideda, tęsiasi taip ilgai, yra taip pakrauta naujumo ir pasaulio patirties, jog žvelgiant atgal atrodo visai ne atsitiktinumas, kaip atrodė iš pradžių, o būtinybė.

Tokiu būdu, be kita ko, yra pažabojamas atsitiktinumas dėl susitikimo su žmogumi, kurio nepažinojome, ilgainiui įgaunant menamo likimo išvaizdą. Kita vertus, meilės pareiškimas žymi perėjimą nuo atsitiktinumo į likimą, todėl jis toks pavojingas ir apkrautas savotiška siaubinga scenos (įsipareigojimo statuso konstatavimo) baime, iki tol, kol suvokiame, kad jau laikas sutalpinti kone antgamtišką amžinybę nesibaigiančiame savyje.